Keturiasdešimt totorių kaimas – yra viena seniausių LDK totorių gyvenviečių, iki šiol išlikusių Lietuvoje. Tikriausiai, visi iš istorijos pamokų prisimename, kad 1397 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš sėkmingo žygio į Krymą parsigabeno pirmuosius totorius ir apgyvendino juos Trakų kunigaikštystėje. Naujakuriams kunigaikštis suteikė privilegijų – jie galėjo išlaikyti savo tikybą ir papročius, jiems netgi buvo leista paprotinė daugpatystė.
Būtent iš daugpatystės papročio ir kildinama kaimo pavadinimo kilmės legenda: vienas čia gyvenęs totorius turėjo keturias žmonas; kiekviena jų pagimdė jam po 10 sūnų – iš viso 40 vaikų. Nuo to ir kilęs kaimo pavadinimas. Ar tai tiesa, ar ne, niekas nebepasakys, tačiau kaimo pavadinimas – Keturiasdešimties totorių – išliko iki mūsų dienų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad apie 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai, o šiandien čia gyvena kiek daugiau nei šimtas totorių.
Dauguma totorių išpažįsta musulmonų tikėjimą, todėl jau 1558 m. rašytiniuose šaltiniuose minima kaime buvusi mečetė, kuri, deja, buvo sudeginta per Napoleono žygį į Rusiją. Šiandien kaimo viduryje stūksanti mečetė pastatyta 1815 m. ir yra pripažinta valstybės saugomu istorijos ir architektūros paminklu. Ji yra medinė, stačiakampio plano, keturšlaičiu skardiniu stogu. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė – viena iš keturių Lietuvoje veikiančių musulmonų šventyklų. Mečetę supa kapinės, kuriose seniausi lauko akmenų antkapiai mena XVI–XVII amžius.
Totorių amatai ir kulinarinis paveldas
LDK laikais totoriai pasižymėjo, kaip talentingi kailininkai, odos perdirbėjai, patikimi vežėjai, daržovių augintojai ir puikūs kariai. Šiandien totorių kultūrą mes daugiausia pažįstame per kulinariją – juk kas neragavo koldūnų, „Šimtalapio“ ar plovo. Totoriai taip pat atnešė į lietuvišką tradicinę virtuvę kapotos mėsos technologiją ir buvę totoriški patiekalai – kapotos mėsos skilandis, dešros, jau mums dažniau žinomi, kaip tradiciniai lietuviški.
Su totorių atvykimu į Lietuvą, atkeliavo ir mums šiandien įprastos, tačiau tais laikais Lietuvoje dar nežinomos daržovės ir prieskoniniai augalai, kurie galėjo augti lietuviškame klimate: svogūnai, česnakai, agurkai, kopūstai, salotos, krienai, mairūnas, bazilikas.
Daugiau apie totorių kultūrinį ir kulinarinį paveldą, jo įtaką lietuviškoms tradicijoms, galima sužinoti Keturiasdešimties totorių kaime esančiuose bendruomenės namuose rengiamose edukacijose. Čia kiekvienas lankytojas galės susipažinti su nacionaline totorių virtuve ir kultūra, išmokti savo rankomis pasigaminti autentiškus totoriškus koldūnus, „Šimtalapį“, chalvą, moliūgų pyragą ar uogienę. Organizuojamos ekskursijos į totorių sakralinio paveldo vietas, senąsias kapines, maldos namus – mečetę.
Pastaba: edukacinę programą būtina užsakyti iš anksto (Vytauto g. 9, Keturiasdešimt Totorių kaimas, Vilniaus raj., tel. +370 67600250).
Kviečiame susipažinti su ES projekto „Atraskime regionų šaknis iš naujo“ nematerialiu kultūros paveldu, kuris apima tradicijas, tradicinius amatus, įgūdžius, folklorą, puoselėjimą ir išsaugojimą Vilniaus rajone, bei Rokiškyje.
Projektas „Atraskime regionų šaknis iš naujo“ įgyvendinamas pagal 2014-2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programos prioritetą – vietos kultūros skatinimas ir istorinio paveldo išsaugojimas.
Projektą finansuoja Europos Sąjunga: bendra projekto vertė sudaro 1 031 590,97 Eur, iš jų Europos Sąjungos lėšos – 90 proc. (928 431,87 EUR).
Projekto „Atraskime regionų šaknis iš naujo“ tikslai yra skatinti ir vystyti nematerialų kultūros paveldą ir vietinės istorijos išsaugojimą gerinant tvarų kultūrinio turizmo konkurencingumą, išsaugant ir ugdant nematerialiosios kultūros paveldo ir vietinės istorijos žinojimą, įgūdžius, stiprinant esančius istorinius ryšius tarp Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos. Skatintinant kūrybingą vietinio kultūros paveldo ir unikalių tradicijų panaudojimą, gerinant sąlygas kūrybingam industrijų sektoriui.
Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako tik Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad šis leidinys atspindi Europos Sąjungos poziciją.
