Pelkės ir durpynai dabar Lietuvoje užima 10 proc. šalies ploto. Seniau buvo manoma, kad pelkės – visiškai nenaudingos, todėl ilgą laiką jos buvo intensyviai sausinamos, o gauti našūs plotai išnaudojami žemės ūkio, miškininkystės poreikiams, durpių kasybai, ar netgi miestų ir infrastruktūros plėtrai. Per XX amžių iš 1,5 tūkst. didesnių kaip 50 hektarų pelkių šalyje liko tik 800. Keletą dešimtmečių drastiškai kenkdamas gamtai, žmogus nė nesusimąstė, kokios pasekmės laukia tikrųjų jos gyventojų – augalų, gyvūnų ir net žmonių.
Vasario 2-oji paskelbta pasauline pelkių diena. Šią dieną 1971 m. Irane buvo pasirašyta Ramsaro konvencija, kurios tikslas – išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 1993 metais, įtraukdama didžiausius mūsų šlapžemių kompleksus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtinius rezervatus, Žuvinto biosferos rezervatą, Nemuno deltos regioninį parką, Girutiškio pelkę, bei Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijoje esantį 800 ha plotą užimantį Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksą.
Pelkė, bala, raistas, plynia, duburys, tyruliai, lieknas, durpinyčia, valka, klanas, klampynė, kimsas, praplaiša, palios, liūnas, piaunis, plovas, kirba, burlungis – tai vis pelkių pavadinimai. O mokslininkai pelkes skristo tik į tris rūšis. Kokios jos ir kuo skiriasi?
Pelkėmis priimta vadinti vietas, kur nuolat vyksta durpių susidarymo procesas ir durpių sluoksnis yra storesnis nei 30 cm. Tai gamtinės nuolat įmirkusios ekosistemos su savita drėgmę mėgstančia augalija ir dažnai specifine gyvūnija. Durpės yra drėgnoje bedeguonėje aplinkoje iš apmirusių augalų likučių susidaręs nuosėdinės kilmės produktas, kuriame negyva organinė medžiaga sudaro ne mažiau kaip 30 procentų sausos masės.
Ko gero geriausiai visiems žinomos aukštapelkės. Jų centrinė dalis paprastai yra aukščiau nei pakraščiai, drėgmę šios pelkės gauna tik iš kritulių – lietaus ar ištirpusio sniego. Kai kritulių daug – aukštapelkių pakraščiai – vadinamasis lagas – būna daug šlapesni, čia telkšo vanduo. Gražiausiose ir didžiausiose Lietuvos aukštapelkėse telkšo nedideli ežerokšniai. Būdingiausi aukštapelkių augalai – kiminai, spanguolės, gailiai, balžuvos, kupstiniai švyliai, saulašarės. Čia augantys medžiai dėl rūgštaus ir maisto medžiagomis bei deguonimi neturtingo durpingo dirvožemio auga labai lėtai, vyrauja žemaūgės pušys, pavieniai berželiai.
Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus ar net įgaubtas, į jas atiteka mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis turtingi gruntiniai bei paviršiniai vandenys. Aplinka čia ne tokia rūgšti kaip aukštapelkėse, vyrauja užmirkę viksvynai. Žemapelkės sudaro daugiau kaip pusė visų Lietuvos pelkių, telkšo daubose, paežerėse, upių slėniose.
Aukštapelkėms ir žemapelkėms būdingų požymių turinčios pelkės vadinamos tarpinėmis. Čia mineralinių ir organinių medžiagų per mažai, kad dirvožemiai taptų žemapelkiniais, bet per daug, kad jie taptų aukštapelkėse susidarančiomis durpėmis.
Kuo pelkės tokios svarbios, kad joms saugoti reikėjo net pasaulinės konvencijos?
Reikėjo nemažai laiko, kad suprastume ypatingą pelkių svarbą. Lietuvoje beveik visos pelkės nukentėjo nuo žmogaus veiklos, dauguma aukštapelkių dar sovietmečiu buvo paverstos durpynais, kuriuose vyko grobuoniškas gamtos išteklių – durpių pasisavinimas. O juk durpių klodas formuojasi labai lėtai – vos 1 mm per metus. Kadangi durpių ištekliai yra riboti, pastaruoju metu vis dažniau ieškoma sparčiai atsinaujinančių gamtinės ar dirbtinės kilmės durpių pakaitalų. Kasant durpes buvo sunaikintos ypatingos gamtinės ekosistemos, ties išnykimo riba atsidūrė ar išnyko kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys.
Pelkės yra labai svarbios biologinės įvairovės apsaugai – jos yra retų ir labai specializuotų pelkinių augalų, gyvūnų, grybų ir mikroorganizmų buveinė. Pelkės formuoja vietovės mikroklimatą – didina oro drėgnumą, sušvelnina temperatūros svyravimus. Sukaupdamos kritulių vandenis pelkės reguliuoja vietovės vandens režimą – saugo apylinkes nuo staigių potvynių ir sausrų. Tai vyksta daugiausiai pelkėse augančių kiminų dėka, kurie gali sugerti 30 kartų daugiau vandens nei patys sveria ir taip sukaupti dideles gėlo vandens atsargas, kurias sausrų metu atiduoda aplinkai.
Durpių klodas ir pelkių augalija valo ir gerina orą ir vandenį. Pelkės pasitarnauja netgi tyrinėjant gamtinės aplinkos ir žmonijos raidą poledynmečiu – durpių kloduose randama seniau augusių augalų, gyvenusių gyvūnų liekanų, žmonių veiklos pėdsakų.
Skaičiuojama, kad durpėse yra sukaupta apie 550 gigatonų arba apie trečdalis planetos dirvožemiuose esančios anglies ir apie dešimtadalis gėlo vandens išteklių. Durpių pavidalu kaupdamos organinę anglį pelkės reguliuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ypač anglies dioksido, balansą ir švelnina Žemės klimatą. Tuo tarpu skaidantis nusausintų pelkių durpėms kasmet prarandama apie 2–3 gigatonų anglies atsargų.
Kai įžengi į pelkę, apsupa spengianti tyla. Atrodo, kad niekas čia negyvena. O kaip yra iš tiesų?
Toks įspūdis susidaro ne šiaip sau. Pelkėse, jei kalbam apie dideles aukštapelkes, tikrai yra tyliau dėl paprastos priežasties – jose gyvena daug mažiau paukščių rūšių nei greta stūksančiame miške. Čia net gegužės mėnesį negirdėsime giesmininkų choro, kuris miškingose vietovėse ar prie vandens telkinių tiesiog nustelbia visus kitus aplinkos garsus. Tačiau tai nesumažina išskirtinės pelkių gamtinės vertės – pelkėse aptinkamos retos paukščių rūšys, tokios kaip dirviniai sėjikai, tetervinai, ir deja, jau Lietuvoje nebeaptinkamos žvyrės. Todėl nors pelkės nepasižymi didele gyvūnijos ir augalijos įvairove, jos yra namai kai kurioms rūšims, prisitaikiusioms gyventi būtent tokiose ekosistemose: to pavyzdys gali būti Rokiškio rajone esančių saugomų teritorijų aukštapelkėse aptinkami labai reti drugiai pelkiniai satyrai, beržai keružiai ir kitos rūšys.
Botanikai teigia, kad pelkėse auga net 40 rūšių vaistinių augalų. Gal kokius nors iš jų galime naudoti savo buityje?
Be abejo, pelkės nėra tik durpių šaltinis, jos svarbios ir estetiniu, rekreaciniu, pažinimo, sveikatinimo požiūriais, yra gamtinių išteklių, ypač maistinių ir vaistinių augalų, šaltinis. Vienas geriausiai žmonėms pažįstamų pelkių augalų – paprastoji spanguolė, kuri naudojama dažniausiai kaip maistinis augalas, tačiau turi ir vaistinių savybių. Iš spanguolių uogų gaminami gaivinantys gėrimai, kurie vartojami karščiuojant, persisaldžius, kosint. Spanguolių sultys kartu su antibiotikais gydo kai kuriuos uždegimus, ypač kai vieni antibiotikai nelabai efektyvūs. Padeda gydant pūlingas žaizdas ir ypač odos nudegimus.
Kitas unikalus pelkių vaistas yra kiminai, kurių dėl dezinfekuojančių savybių jau prieš šimtmetį būdavo dedama gaminant muilą. Pirmojo pasaulinio karo metu iš jų gaminami tvarsčiai sunkiai gyjančioms žaizdoms, o kiminų servetėlės naudotos drėgmei sugerti. Kiminai gali pagelbėti net ir šiais laikais – susižeidus gamtoje ir neturint medicininių priemonių, kol bus suteikta pagalba jais galima apvynioti žaizdą.
Išimtinai aukštapelkių augalai yra pelkiniai gailiai. Jie naudojami kaip atsikosėjimą lengvinanti, skausmą mažinanti, uždegimą slopinanti ir spazmus atpalaiduojanti priemonė, tinktūra vartojama skausmams malšinti. Žemapelkėse augantys trilapiai puplaiškiai žinomi kaip turintys priešuždegiminių savybių, virškinimą gerinantys augalai. Vaistinių savybių turi ir kai kurie kiti pelkių augalai, tačiau reikia nepamiršti, kad per daug intensyvus pelkių maistinių ir vaistinių išteklių naudojimas pelkių ekosistemoms yra žalingas.
Kodėl toks trumpas? Nes dar trumpesnio nėr prasmės daryt – Pažintinis takas Amalvos pelkėje
Sakoma, kad pelkių vanduo – švariausias, ilgiausiai negenda ir netgi turi antibakterinių savybių. Kodėl taip yra?
Pelkėse susikaupusį vandenį valo augalija ir paviršinis durpių sluoksnis, durpės neutralizuoja šarmus ir aplinka tampa rūgštine. Durpės taip pat valo vandenį ir nuo radioaktyviųjų medžiagų. Apie kiminų ir aukštapelkinių durpių savybę naikinti mikroorganizmus buvo žinoma net Romos imperijoje. Aukštapelkių vanduo yra itin sterilus, jį reikalui esant netgi galima gerti.
Baigiantis 2022 metams Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos šalių susitikime Monrealyje buvo patvirtintas istorinis susitarimas – Kunmingo ir Monrealio pasaulinė biologinės įvairovės strategija, kuri numato veiksmų planus artimiausiems dešimtmečiams. Vienas iš strategijos tikslų – iki 2030 m. visame pasaulyje atkurti 30 procentų nualintų ekosistemų. Lietuvoje jau ne vienus metus atkuriamos pelkės. Ar tokie darbai vykdomi ir Aukštaitijos saugomose teritorijose? Kaip jie atliekami?
Pelkių atkūrimo darbų pagrindas yra hidrologinio režimo atkūrimas. Sausinantys grioviai patvenkiami durpinėmis, plastikinių spraustasienių ar mišrios konstrukcijos užtūromis. Ne mažiau svarbus uždavinys – netipingos pelkių augalijos – medžių ir krūmų šalinimas. Iškirsti sumedėję augalai paprastai kraunami į sausinimo griovius, kuriuos patvenkus, tampa substratu pelkiniams augalams, pavyzdžiui, kiminams, įsikurti. Vietose, kur vyrauja atviros durpės, įkurdinami kiminų ir kitų aukštapelkinių augalų pradmenys.
Pastaruoju metu Lietuvoje vykdyta nemažai pelkių atkūrimo projektų, gerų rezultatų pasiekė ir daug pelkių atkūrimo darbų su partneriais atliko VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“, Lietuvos gamtos fondas, Lietuvos ornitologų draugija ir kitos organizacijos, Aplinkos ministerijos institucijos, VĮ Valstybinės miškų urėdijos regioniniai padaliniai, kai kurių Saugomų teritorijų direkcijų specialistai.
Pelkių atkūrimo darbai vykdomi „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklo buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje Sacharos pelkė, esančioje Rokiškio rajone, ir buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje Pūsčios pelkėje, esančioje Zarasų rajone, Gražutės regioniniame parke.
Sacharos pelkės teritorija yra stipriai pakitusi dėl 1941 m. pradėtos pramoninės durpių gavybos. Iki 1970 m. jau buvo išgauta apie 56 procentai visų teritorijos durpių išteklių. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokį neigiamą poveikį šiai 90 ha ploto nesiekiančiai pelkei daro beveik 40 kilometrų ilgio sausinamųjų griovių tinklas. Dėl pažemėjusio pelkės vandens lygio tipingos atviros aukštapelkių buveinės apaugo krūmais ir medžiais. Visgi aklinuose pelkių kasimo loviuose jau atsikuria pelkių augalija, formuojasi ištisinė kiminų danga. Pasitelkus naujausią užsienio šalių mokslininkų sukurtą metodiką nustatyta, kad nusausinta Sacharos pelkė išsiskirdavo apie 780 t CO₂ ekvivalentų per metus, t. y. tiek, kiek jų išskirtų automobilis jei 70 kartų bandytume apvažiuoti Žemės rutulį ties pusiauju.
Pūsčios pelkės apsaugai 2010 m. įsteigtas Pūsčios telmologinis draustinis. Durpių kasyba čia vyko nuo 1970 metų. Sausinamųjų griovių tinklas taip pat tankus, jų bendras ilgis apie 35 kilometrai. Tai stipriai paveikė pelkės hidrologinį režimą, todėl tipinga aukštapelkių augalija yra gerokai pažeista. Daugiau nei prieš dešimtmetį įgyvendintos ekologinio atkūrimo priemonės pagerino pelkės pakraščiuose atsikuriančių buveinių būklę.
2021 metais Aplinkos ministerija pakeitė medžioklės taisykles, – pelkėse imta drausti medžioti paukščius švininiais arba švino junginių turinčiais šratais. Kodėl?
Dar 2018 m. Medžioklės taisyklėse buvo numatyti pakeitimai, pagal kuriuos uždrausta medžioti paukščius švininiais arba švino junginių turinčiais šratais. Lietuva švino turinčių šaudmenų panaikinimo srityje, įvesdama visišką tokių šovinių naudojimo draudimą medžiojant paukščius, aplenkė visas Europos Sąjungos valstybes. Draudimas taikomas ir vandens paukščių medžioklei vandens telkiniuose bei šlapynėse, ir visų kitų paukščių medžioklei laukuose, krūmynuose, miškuose. ES priimtas švininių šratų naudojimo šlapynėse draudimas sukėlė labai plačias diskusijas visoje Europoje, ypač tarp medžiotojų.
Draudimas paukščių medžioklėje naudoti švino šratus įvestas siekiant mažinti švino ir jo junginių daromą žalą aplinkai, ypač gyvūnams. Paukščiams jų praryti švininiai šratai sukelia toksinį poveikį, kuris galiausiai gali baigtis paukščio žūtimi. Negana to, švino šratais paveiktais paukščiais maitinasi kiti gyvūnai, taip pat ir žmonės. Poveikis žmonėms gali pasireikšti neurologinio vystymosi, inkstų veiklos, vaisingumo sutrikimais, padidėjusiu apsigimimo atvejų skaičiumi ar net mirtimi.
Daugelį metų tose pačiose vietovėse medžiojant švininiais šratais vandens paukščius, aplinkoje lieka nemažas taršos švinu pėdsakas. O pelkės ir kitos šlapynės, kurios yra labai svarbios biologinei įvairovei, retoms ir saugomoms rūšims, kovai su klimato kaita, tam ypač jautrios. Yra skaičiuojama, kad ES dėl apsinuodijimo švino šaudmenimis per metus vien tik šlapynėse žūsta daugiau kaip milijonas vandens paukščių, o kalbant apie visus aplinkos biotopus, rizika apsinuodyti švinu sukeliama daugiau kaip 135 milijonams paukščių.
Kodėl atkuriamose pelkėse reikia pašalinti sužėlusius krūmus, pušis ir beržus? Ar tokie gamtotvarkos darbai dirbami ir kitose saugomų teritorijų pelkėse, telmologiniuose draustiniuose?
Pelkių apaugimą sumedėjusia augalija – atviroms vietoms nebūdingais medžiais ir krūmais – lemia ne tik natūralūs procesai, bet ir žmogaus veikla arba net jos nebuvimas. Kai kuriose pelkėse, ypač žemapelkėse žmonės nuo seno ganė gyvulius, ganomos pelkės ir pievos neapauga krūmais. Neganomos ir nešienaujamos pelkės apauga juodalksniais, karklų krūmais, nendrėmis ir kita aukštaūge augalija. Todėl svarbiausias pelkinių buveinių tvarkymo iškertant medžius ir krūmus bei šalinant aukštaūgę žolinę augaliją tikslas – sudaryti sąlygas vėl augti būdingų dominuojančių rūšių žemaūgiams žoliniams augalams. Tokie darbai vykdomi atsižvelgiant ir į perinčių saugomų paukščių poreikius, darbai neatliekami jų perėjimo metu.
Ar turistams galima patekti į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai priklausančiose saugomose teritorijose esančias pelkes? Kaip jos dabar išnaudojamos turizmo tikslais?
Biologui pažintiniai takai pelkėse kelia dviprasmiškas mintis. Tankus jų tinklas ir intensyvus lankymas neabejotinai nepasitarnauja pelkei, tačiau tinka gamtos pažinimo, švietimo tikslais, žmonės gali pamatyti kaip gi atrodo saugomų pelkių ekosistemos, lankydami jas susipažįsta su būdingomis bei retomis augalų ir gyvūnų rūšimis. Teisingai įrengti ir ne per daug intensyviai lankomi bei tinkamai prižiūrimi takai pelkėse daug rūpesčių nekelia, žmonių ir gamtos poreikiai gali būti derinami.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamų teritorijų pelkėse taip pat yra įrengta pažintinių takų. Tai Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas, Ilgašilio pelkės pažintinis takas, Degučių pelkės pažintinis takas, tikimąsi, kad šiemet bus atnaujintas Gurakalnės pelkės pažintinis takas. Pelkes geriau galima pažinti juose lankantis skirtingais metų laikais, gamta kaskart atveria kitokį savo grožį.
Ar kiekvienas iš mūsų galėtume kaip nors prisidėti prie pelkių išsaugojimo?
Svarbiausia, ką turime padaryti – tai suprasti pelkių svarbą, suvokti, kad šios unikalios gamtinės ekosistemos labai jautrios ir greitai pažeidžiamos, jų susidarymas trunka tūkstančius metų, o sunaikinti galima labai greitai. Visa tai suprantant galima ne tik apsaugoti išlikusias Lietuvos pelkes, bet ir atkurti pažeistas. Nors tai sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas, visi kartu galime pasiekti, kad atsikuriančios pelkės gamtos grožiu džiaugsis ateities kartos.
Pelkių dienos proga Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai priklausančiuose Regioniniuose parkuose vyks įvairūs renginiai – gamtininkai pasakos apie pelkių svarbą, kodėl svarbu jas išsaugoti ir ne tik pasakos, bet ir padės pelkėms konkrečiais darbais. Prisijunkite ir Jūs!
ANYKŠČIŲ REGIONIS PARKAS: Žygis į Pakalnių telmologinį draustinį.
Vasario 4 d. (šeštadienį) pradžia 11 val. prie Pakalnių telmologinio draustinio informacinio stendo.
Būtina išankstinė registracija tel. 8 658 30 472.
ASVEJOS REGIONINIS PARKAS: Talka Gurakalnės aukštapelkėje, – bus raunamos menkavertės medžių atžalos. Po talkos laukia arbata ir vaišės lankytojų centre bei viktorina apie pelkių svarbą.
2023 m. vasario 1 d. (trečiadienį), pradžia 10 val. susitinkame prie Gurakalnės pelkės menkaverčių atžalų valymo darbams.
11:30 val. Arbata su viktorina Asvejos RP lankytojų centre.
GRAŽUTĖS REGIONINIS PARKAS: Degučių pelkės išsaugojimo talka ir pelkininkų dirbtuvėlės.
2023 m. vasario 2 d. (ketvirtadienį), pradžia 10.30 val. renkamės Degučių stovyklavietėje šalia Degučių pažintinio tako.
Būtina registruotis iš anksto.
KAUNO MARIŲ REGIONINIS PARKAS: Žygis į Dubravos aukštapelkę.
2023 m. vasario 2 d. (ketvirtadienį), pradžia 11.00 val. Kauno marių regioninio parko lankytojų centre. Adresas: Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., Kauno raj.
SIRVĖTOS REGIONINIS PARKAS: Pelkių pamokos „Kas auga pelkėje?“
Vasario 2 d. (ketvirtadienį) Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje.
Daugiau informacijos rasite kiekvieno Regioninio parko Facebook paskyroje.
Varnikų pažintinis takas. Arba: kodėl vasario 2-ąją reikia eiti į pelkes?