Panevėžio istorijos akcentai
Rašytiniai istorijos šaltiniai Panevėžio regiono ištakas fiksuoja nuo XIII a. ir sieja su istorine Upytės žeme. Tuometis jos elitas – kunigaikščių Ruškaičių šeima palaikė Lietuvos valstybę kuriantį karalių Mindaugą. XIII–XIV a. kraštas niokotas karų su Kalavijuočių, vėliau Livonijos ordinu, ekonominis ar kultūrinis progresas buvo neįmanomas. Po karų pabaigos, maždaug nuo XV a. vidurio kraštas iš dalies naujai apgyvendintas, įkurti šiandien svarbią reikšmę turintys miestai, sukurtas parapijų tinklas, vyko socialinė modernizacija, nusistovėjo ekonominiai santykiai, daugiausia paremti ryšiais su Rygos miestu.
Panevėžys įkurtas 1503 m., ilgą laiką jis liko nedidele gyvenviete, neperžengusia miestelio statuso. Tiesa, jo padėtis tvirtėjo. Po 1565–1566 m. administracinės ir teismų reformos Panevėžyje įsikūrė nuolatinės valdžios institucijos: apskrities Žemės ir Pilies teismai, periodiškai vyko bajorų seimelio susirinkimai, rezidavo apskrities seniūnas ar jo įgaliotinis. Miestas tapo Upytės apskrities administraciniu centru. Svarbią reikšmę raidai turėjo 1727 m. vienuolių pijorų įsteigta kolegija – pirmoji vidurinė mokykla krašte. Panevėžys tapo regiono švietimo centru. Miesto gyventojus sudarė kelios socialinės grupės – šiek tiek bajorų, valstiečiai, žydai ir miestiečiai. Būtent miestiečiai 1791–1792 m. sandūroje sukūrė Panevėžio miesto savivaldą.
XIX a.–XX a. pr. Rytų Vidurio Europoje įsibėgėjo modernizacijos procesai, atnešę didžiulius pokyčius. Panevėžiui tai buvo lemtingas amžius, pakeitęs jo statusą miestų hierarchijoje. Radikaliai išaugo gyventojų skaičius – nuo kelių šimtų iki maždaug dvidešimties tūkstančių XX a. pradžioje. Keitėsi bendruomenės socialinė struktūra: susiformavo profesionalų („inteligentų“) grupė, sustiprėjo verslininkų vaidmuo, labai išaugo darbininkų, paslaugų sferos darbuotojų skaičius, mažėjo bajorijos įtaka. Savo tapatybę ėmė suvokti ir teises ginti tautinės bendruomenės, kitos socialinės grupės, tame tarpe ir moterys. Pradėjo funkcionuoti šiuolaikinės komunikacijos, viešo gyvenimo ir laisvalaikio formos: spauda, telefonas, spektakliai ir koncertai, veikė dešimtys savanoriškų draugijų. Lūžis įvyko ekonomikoje, miestas tapo svarbiu prekybos tarpininku, susikūrė tiems laikams modernios įmonės, pavertusios Panevėžį pramonės centru. Per šį šimtmetį Panevėžys iš miestelio tapo vienu didžiausių Lietuvos miestų.
Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Panevėžio raida išlaikė ankstesnes kryptis, bet buvo ir svarbių inovacijų. Svarbiausia tarpukario miesto raidos tendencija yra lituanizacija, vykdyta bendruomenės elito ir stipriai remta valstybės. Lietuviai mieste tapo kiekybiškai ir kultūriškai vyraujančia dauguma, kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos. Bet Panevėžyje išliko stiprios, kūrybingos, aktyvios žydų ir lenkų bendruomenės su savo draugijomis ir vidurinėmis mokyklomis. Daugiatautiškumas miestui teikė savitą koloritą, bet svarbiausia – davė galimybę naudotis labai įvairia kitų tautų patirtimi ir galimybėmis. Panevėžyje perprojektuotos kai kurios teritorijos, pastatyta daug naujų visuomeninių pastatų, tai labai sumodernino miesto vaizdą. Aukštas mokymo lygis ir miesto trauka skatino regiono jaunimą rinktis Panevėžio vidurines mokyklas, kuriose koncentravosi miesto kultūrinis gyvenimas. Miesto intelektualinis potencialas tarpukaryje žymiai pasipildė naujomis asmenybėmis, gerai išsilavinusiomis ir nusiteikusiomis pilietiškai. Ekonomikoje vyko tolesnė regiono pramonės koncentracija ir gamybos modernizacija, pastatyta tiems laikams stambių pramonės įmonių.
Antrasis pasaulinis karas, sovietų ir nacių okupacijos Panevėžio bendruomenei padarė nepataisomus nuostolius. Sunaikinti miesto žydai, išblaškyti lenkai, į užsienį pasitraukė didžioji lietuvių elito dalis. Sparčiai didėjant panevėžiečių skaičiui, po keleto dešimtmečių prieškarinės kartos miestiečiai jau sudarė nežymią miestiečių dalį. Socialinio elito vaidmuo atiteko sovietinei nomenklatūrai, uzurpavusiai valdžią ir skirsčiusiai deficitinius produktus bei griežtai kontroliavusiai žmonių karjeras. „Tarybinis pilietis“ neturėjo politinių teisių, rinkimai į visų lygmenų valdžios institucijas buvo imitaciniai, žmogaus ir piliečio teisės pripažintos tik formaliai. Režimas privertė didžiąją bendruomenės dalį prisitaikyti (numanomai dažniau formaliai, ne pasaulėžiūriškai), kartu sukūrė visuotinę veidmainystės situaciją, kai viešoje erdvėje buvo skelbiami režimo ideologiją atitinkantys teiginiai, o kita (dažnai priešinga) buvo kalbama artimoje privačioje aplinkoje.
Panevėžys sovietinės modernizacijos metu buvo direktyviškai plėtojamas kaip Lietuvos mastu stambus industrinis centras, jame sukurtos naujos pramonės šakos – elektronikos, prietaisų, metalo dirbinių, kabelių, gelžbetonio konstrukcijų, stiklo gamybos ir kitos. Plėtotos tradicinės ir pastatytos naujos žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės. Svarbia ekonomikos šaka tapo statybos, sovietiniu periodu pastatyta labai daug naujų gamyklų pastatų, gyvenamųjų namų kvartalai dešimtims tūkstančių žmonių. Bet truko kasdienius žmogaus poreikius tenkinančių prekių bei paslaugų: maisto produktų, buitinių reikmenų, statybinių medžiagų, automobilių, butų, kokybiškesnių gydimo bei rekreacijos paslaugų ir kt.
Kultūrinė raiška Panevėžyje ėmė kiek laisvėti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, atsisakyta jos primityvaus, lėkšto, stalininio kultūros modelio, nusistovėjo kultūros institucijų tinklas. Suklestėjo Juozo Miltinio teatras, žiūrovai į jų plūdo iš visos Lietuvos ir „broliškų respublikų“, aktoriai išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Veikė dvi dešimtys vidurinių mokyklų, pastatyti modernūs jų pastatai ar priestatai. Tačiau jame trūko stambių mokslinių tyrimų, meninės kūrybos (išskyrus teatrą) centrų, akademinės aplinkos.
Lietuvos Respublikos atkūrimas 1990 m. tapo prielaida Panevėžio bendruomenei įsijungti į atvirą pasaulį ir kartu sukėlė didžiulį sukrėtimą. Prarado įtaką sovietinė nomenklatūra, pradėjo formuotis naujos socialinės grupės, besiskiriančios pasaulėžiūra, pajamų šaltiniais, santykiu su privačia nuosavybe. Užvirė politinis gyvenimas, atviros diskusijos įvairiausiais miesto raidos aspektais. Ekonomika turėjo prisitaikyti prie laisvos rinkos, ne visada tai buvo lengva, dalis sovietinių įmonių neišgyveno. Panevėžys tapo europietiškos erdvės (su visais jos privalumais ir problemomis) dalimi. Miesto bendruomenė ėmė gravituoti postindustrinės visuomenės link.