Tie, kas mane žino ar retkarčiais paskaito mano sudėliotų raidžių istorijas, žino ir tai, kad mėgstu susigalvoti visokių kitokių, keistų tradicijų.
Tai Vasaros vardų tradicija…
Tai kankorėžių tradicija…
Tai žygių tradicija…
Tai Pirmų kartų tradicija…
Kitokių gimtadienių tradicija…
… Ir daug kitų.
Paskutiniame Kazlų Rūdos žygyje, sutikusi tą šviečiančių akių močiutę, pagalvojau apie dar vieną gražią tradiciją. Tuomet gimė dar viena idėja.
Šiomis dienomis nutiko dar kai kas, ir supratau, kad būtent dabar pats tinkamiausias metas ją įjungti.
Įjungti gražių dienos nutikimų tradiciją.
Tų mažų gražių dalykų, kurie įvyksta kasdien mūsų gyvenimuose. Kad suprastumėte apie ką aš – „papasakosiu“ dar vieną istoriją.
Šiomis dienomis savanoriavau paramos Ukrainai rinkimo punkte, kur Žmonės nešė ir dovanojo savo daiktus tiems, kuriems dabar to reikia labiausiai.
Rašau ne norėdama „pamandravt“….Tikrai ne. Noriu padėti. Visuomet norėjau. Tokia jau aš esu. O dabar, kai reikia pagalbos, pagal galimybes eisiu visur, kur tik mano dvi rankos kažkam galės pagelbėti.
Rašau tam, kad bent maža dalele perteikčiau tą jausmą ir paaiškinčiau, kas yra ta gražių dienos nutikimų tradicija.
Šias 2 dienas didelė ir šauni savanorių komanda dirbome pasiraitoję rankoves. Dviem pamainom.
Pirma diena. Kalnas daiktų. Tvarkingai supakuotų, kuriuos reikia išrūšiuoti, sudėti į dėžes pagal kategorijas.
Vienur rūbai. Patalynė. Rankšluosčiai.
Kitur – vaistai, tvarsčiai, termosai ir daug daug visko…
Vieni lieka Lietuvoje, kiti – keliauja į „karo lauką“.
Rūšiuoju rūbų maišus ir matau užrašus…
Ant jų Dailyraščiu ranka užrašyta, kas jame yra, kiek vienetų, koks dydis…
Paimu tą krepšį ir taip giliai giliai kairėj pusėj duria… Akys šlapios…
Bandau įsivaizduoti, kas tas žmogus, kuris tai rašė su pačiu didžiausiu nuoširdumu ir noru padėti…
Paimu kitą krepšelį – jame tik vienas vienintelis megztukas… Vėl gražiai ranka užrašyta, kas ten yra…
Tiek nedaug, bet kartu labai labai daug… Jaučiu, kiek tame maišelyje įdėta dūšios…
Paimu kitą maišą – ant jo šviečia ranka nupiešta mėlynai geltona širdelė…
Stipriai stipriai suspaudžia…
Randu ir čiulptuką, ir žaisliukus vaikams…
Nešu į jų vietą ir vėl kaupiasi ašaros…
Tie vaikučiai dabar turėtų žaisti savo šiltuose namuose…
Ant kito lauknešėlio tvarkingai atspausdinta „Slava Ukraini! Laikykitės mes su Jumis”… Vėl suspaudžia…
Ir žmonės nuolatos neša ir neša tuos maišelius, pilnas dėžes daiktų, į kuriuos sukrautos jų didelės didelės širdys ir taikos viltys…
Antra diena. Viskas tas pats – surinkimas, rūšiavimas, pakavimas, patalpų ukrainiečių įsikūrimui paruošimas. Ten, kur jie apsistos 72 val.
Ir tą pačią dieną sutikti du nuostabūs žmonės, kurie labai stipriai mane įkvėpė įjungti gražių dienos nutikimų tradiciją.
Į punktą atkeliauja du tikrai garbaus ir gražaus amžiaus seneliukai šviečiančiom akim.
Spėju, vyras ir žmona, šeima.
Sako, kad kartu su vaikais nori už tikrai stipriai nemažą sumą (sumos neįvardinsiu) nupirkti to, ko labiausiai reikia.
Pasakom, ko turime mažiausiai ir ko labiausiai trūksta.
Po gerų 40 min. jie sugrįžta su pilnut pilnutėlėmis didžiulėm dėžėm ką tik nupirktų vaistų, tvarsčių ir visko visko, ką išvardinome…
Susigraudinam… Visi…
Tai buvo ta gražiausia mano šiandienos istorija… Dėka kurios nusprendžiau įjungti šią tradiciją.
Išeinu iš „tarnybos“ ir taip nuoširdžiai nuoširdžiai mintyse paprašau, kad visi šie, žmonių iš dūšios atnešti daiktai padėtų išgelbėti tuos sužeistus žmones, pačia šilčiausia šiluma apgaubtų toli nuo gimtųjų namų esančias mamų ir vaikų verkiančias širdis…
Ir kad šitą beprotiškai didelį vienybės jausmą mes pajustume ne tik tokiais skaudžiais būdais…
Mintyse padėkoju kiekvienam nepažįstamam ir pažįstamam žmogui, kuris čia atnešė tuos maišelius, dėžes ir viską viską, į kuriuos sudėtos jų širdys…
Lietuva, aš tave visada mylėjau, bet dabar tave myliu tūkstančius, tūkstančius kartų stipriau! Ir iš čia išeinu „turtingesnė“ tomis didelėmis lietuvių širdimis, matydama kokia vienybe kvėpuoja visa Lietuva.
Mes kiekvienas savo dienoje galime surasti bent po vieną gražią istoriją, kad ir pačią pačią mažiausią… Nesvarbu, kokia didžiausia tamsa būtų aplinkui. Dabar jos ypač reikia.
Junkite kartu gražių dienos nutikimų tradiciją!
Įspūdžių kolekcionieriai
Lina Mureikaitė
https://www.facebook.com/Ispudziukolekcionieriai
Kaip Lietuvos gyventojai gali prisidėti prie pagalbos Ukrainai?
Visoje Lietuvoje Ukrainos palaikymo akcijos (nuotraukų galerija)
Prie Rusijos ambasados Ukrainos moterų palaikymo akcija (nuotraukų galerija)
Vienybės ir solidarumo su Ukraina akcija „Laisvė šviečia“ (nuotraukų galerija)
Vilniuje, šalia Rusijos ambasados priminimas, kas laukia V. Putino
Vilniečiai toliau siunčia „linkėjimus“ karą sukėlusiai Rusijai