„Pagryžuvio naujokynas“- prieš devyniasdešimt metų taip buvo vadinamas Pagryžuvio dvaras. Vienuolių apsigyvenimas dvare – tai tarsi apvalymas aplinkos nuo čia paliktos blogos dvarininkų auros, kuomet savivalė ir jų neribotos teisės leido žiauriai elgtis su savo pavaldiniais. XVI a. dvarininkas juos galėjo parduoti, keisti kitam dvarininkui už paskolintus pinigus. Taip pasielgė ir Pagryžuvio dvaro ponas, įkeisdamas tris baudžiauninkų šeimas už skolą. Mūsų laikų sulaukęs pono raštas skolintojui – tikras šios istorijos liudininkas.
Taigi, abipus dešiniojo Dubysos intako – Gryžuvos upės, senojo piliakalnio kompanijoje stovintis didelis Pagryžuvio dvaras mena visokių istorijų: baudžiavą, 1863 metų sukilimą, karus, pokaryje jėzuitų vienuolyną, 1951 metais įsikūrusią tuberkuliozinę ligoninę.
Vaizdinga vietovė istoriniuose šaltiniuose minima jau 1575 metais, Pagryžuvio dvaras taip pat seniai – nuo XVI a.
XVIII a.pabaigoje dvaro sodyboje šeimininkavo didikai Šemetos, vėliau – Pšeciševskiai. XIX a. pradžioje dvarą valdęs Adomas Pšeciševskis buvo Raseinių maršalka. Pagryžuvys labai suklestėjo dvarą paveldėjus Adomo sūnui Jeronimui.1858 m. pagal Vilniaus universiteto auklėtinio, anksčiau studijavusio Prancūzijoje architektūrą, tobulinusio žinias Varšuvoje, Berlyne ir pas privačius užsienio architektūros profesorius, architekto Fulgencijaus Rimgailos projektą pastatyti nauji dvaro rūmai. Tai vienas būdingiausių architekto darbų. Pagryžuvio dvaras – laisvas, erdvaus suplanavimo sodybos ansamblis. Rūmai vienaaukščiai (vėliau pristatytas antras aukštas), pagyvinti abiejuose šoniniuose fasaduose – žemais mezoninais, šiaurės rytų kampe-aukštu ir masyviu belvederio bokštu. Dvaro išorėje ir interjere susipynė klasicizmo ir baroko motyvai.
Sodyboje pastatyta akmens mūro oranžerija su uždaru kolonų portiku ir erdvūs žemaitiški tvartai su laidaru, kiek kuklesnių formų ratinė ir arklidės. 1923 m. rūmuose buvo didelė biblioteka, sunaikinta per Pirmąjį pasaulinį karą. Prie dvaro stovėjo akmeninis svirnas ir raudonų plytų arklidės.
Pagryžuvio dvarininkas Jeronimas Pšeciševskis aktyviai rėmė 1863 metų sukilimą, todėl caro valdžia jį ištrėmė į Tomsko guberniją. Dvare tuo metu laikinai gyveno rusas Aleksandras Hristianovičius.
Nuo XIX a. pabaigos tai Romerių nuosavybė – kai 1878 metais Izidorius Romeris išpirko sukilimo sekvestruotą dvarą. Pagryžuvio rūmai priklausė penkioms Romerių kartoms ir būtų juose nugyvenę dar kitos kartos. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiteko jėzuitams.
Senoliai pasakoja, kad vienuoliai ne tik atliko švietėjišką darbą, bet patys labai sunkiai dirbo. Jų tarpe buvo vienuolis gerai išmanęs mediciną, todėl atsidūręs kebliose situacijose – ne kartą tekę gydyti sunkų ligonį. Žinome, kad vienuolynuose ir dabar išlikę įvairūs senoviniai žolelių receptai, išrasti vienuolių.
XIX a. viduryje Gryžuvos upės slėnyje didikai Romeriai įkūrė gražų mišraus tipo peizažinį parką. Parkas pereidamas į natūralų mišką užėmė 7 ha plotą.
Per parką vingiuojantis Gryžuvos intakas, Briukė (Blikė) ir šalia tyvuliuojantys du kastiniai tvenkiniai maloniai nuteikia akį. Arčiau upės esantį didįjį tvenkinį iš pietryčių supa 75 m. ilgio ir 15 m. aukščio pylimas, vadinamas „Užnugarine“.
Trumpai tariant, Pagryžuvio dvaras ne tik gražus, bet dar ir apsuptas piliakalnių.
Per Antrąjį pasaulinį karą dvarui atsidūrus ant fronto linijos jis stipriai nukentėjo. 1951 m. įsikūrė tuberkuliozinė ligoninė, dabar čia žmonių su negalia pensionatas.
Autorė: Jolanta Garkauskaitė „Laiko Gijos-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“
