Baigti Padievaičio, Kvėdarnos piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 11208) tvarkybos darbai. Piliakalnis įsikūręs Jūros upės pakrantėje, todėl buvo ypatingai svarbu sustiprinti upės ardomą krantą, sutvirtinti griūvančius šlaitus ir stabilizuoti paviršinės bei mechaninės erozijos pažeistas vietas. Upės pakrantėje pastatytos akmenų atramos, įrengtos bunos. Visa tai sutvirtina krantą ir apsaugo piliakalnį nuo tolimesnio ardymo. Archeologinio komplekso teritorijoje atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, pašalinti menkaverčiai medžiai, krūmai, dalis augmenijos, įrengti pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės, laiptai, tilteliai, poilsio zona, mašinų stovėjimo aikštelė, Jūros upės pakrantėje baidarininkų išlaipinimo – laipinimo vieta.
Praeityje buvusi galinga tvirtovė istorikų lokalizuojama, kaip galimai šaltiniuose nuo 1305 m. minima Gedimino pilis. Prieš pradedant tvarkybos darbus, buvo atlikti Padievaičio archeologinio komplekso tyrimai. Doc. dr. Gintautas Zabiela nustatė, kad žmonės teritorijoje gyveno jau nuo II a., o intensyviausiai piliakalnis naudotas XIII-XIV a. Archeologinių žvalgymų metu rasti arbaleto strėlių antgaliai liudija, kad čia būta smarkaus susirėmimo. Vokiečių kronikų užrašai ir naujausi archeologiniai radiniai tik patvirtina hipotezę, kad būtent čia yra stovėjusi pirmoji Gedimino pilis, kurią sunaikino šį kraštą aktyviai puolę kryžiuočiai. Gyvenvietės teritorijoje rasta pasaginių segių, smeigtukų, kabučių, apyrankių, žiedų bei kitų žalvarinių papuošalų, kuriuos galimai žmonės nešiojo dar pirmaisiais amžiais po Kristaus. Itin vertingu laikomas keturių romėniškų monetų radinys. Romėniškos monetos įrodo, kad ir žemaičiai palaikė prekybos ryšius su Romos imperija. Padievaičio piliakalnio tvarkybos darbų dėka ne tik lankymui pritaikytas dar vienas piliakalnis Šilalės rajone, bet ir papildytos vietos istorijos žinios.
Komplekso teritorijoje turizmui pritaikytas ir ten esantis mitologinis Padievaičio akmuo, vadinamas Velnio sostu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 3319). Akmuo krikščionybės laikais apipintas legendomis, imtas sieti su velniu, vietiniai pasakoja esą ,,kartą velnias susipyko su ponu, todėl jis nutarė sudaužyti bažnyčią. Aplakstęs miškus ir laukus, susirado akmenį ir pradėjo tempti link bažnyčios. Bet beeidamas pavargo ir pasidėjęs paupyje naštą, nutarė pailsėti. Bet kai atsisėdo ant akmens ir aptingo. Besėdint praėjo ir pyktis. Todėl kai jis atsikėlė, akmenyje buvo įspausta didoka duobė, o pats velnias pašoko ir nudūmė pastatęs ragus.“
Ilgą laiką akmuo ir jo lokacija sieta su pagonių šventvietės vieta. Akmens teritorijoje archeologinius tyrimus atlikęs dr. Vykintas Vaitkevičius iškėlė hipotezę, kad šventvietė ir ritualinis akmuo galėjo būti šlaito viršuje, bet per kelis šimtus metų akmuo natūraliai nuslinko į apačią. Profesoriaus manymu, akmenį neabejotinai galima laikyti seniausia Lietuvoje žinoma kėde, kuri skirta svarbiam asmeniui, galbūt žyniui ar vadui. Jei šis faktas pasitvirtintų, Kvėdarnoje galima rasti ne tik Gedimino pilies vietą, bet ir Gedimino sostą. Rudenį, Europos paveldo dienų metu, planuojamas renginys, kurio metu visuomenei bus plačiau pristatytas įgyvendintas projektas bei atliktų archeologinių tyrimų rezultatai.
KPD informacija
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.