Telieka tik įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos gamta jei sovietmečiu nebūtų nusausinti didžiuliai plotai pelkių. Atkūrus Nepriklausomybę pelkės pradėtos saugoti ir paskelbtos draustiniais, į kuriuos laikui bėgant pradėti vienas po kito tiesti pažintiniai takai. Ne išimtis ir Pagramančio regioniniame parke esanti Plynosios pelkė, kuri buvo paskelbta telmologiniu draustiniu ir dar 2003 metais į jos vidurį nutiestas medinių lentų takas.
Pakerėti naujai pelkėse įrengų Mūšos tyrelio ir Aukštumalos pažintinių takų grožio keliautojai vis dažniau ieško vietų, kur dar galima aplankyti pelkę, tačiau atvykę prie Plynosios jie pirmiausiai pamato įspėjamąjį užrašą, jog pažintinis takas yra avarinės būklės ir jame lankytis nerekomenduojama. Nors nuo kelio Šilalė – Tauragė iki pat tako kelią rodo medinės rodyklės su nurodytu atstumu iki tikslo, informacija apie prastą tako būklę iškabinta tik tako pradžioje. Pagramančio regioninio parko tinklapis, kaip ir daugelio kitų regioninių parkų, atrodo morališkai pasenęs, tačiau informaciją apie tako būklę vis tiek vertėtų paskelbti ir jame.
Kai atvažiuoji ne vieną šimtą kilometrų net mintis nekyla suktis ir keliauti atgal, tuo labiau, kad įspėjime žodžio „draudžiama” nėra. Pirmieji pora šimtų metrų nežada nieko blogo, nes takas buvo suformuotas iš smulkintos medienos ir vingiavo per eglyną. Kuo toliau, tuo labiau takas darėsi šlapesnis, kol galiausiai prasidėjo iš išilginių lentų sukonstruotas takas, kuris ir vedė iki pat pelkės viduryje stovinčio apžvalgos bokštelio.
Pakeliui keitėsi ne tik tako danga, keitėsi ir miškas – eglės retėjo, kol galiausi visai prapuolė, medžiai darėsi žemesni, užtat kur kas padaugėjo krūmynų ir žolynų. Eiti link pelkės tokia kas žingsnį besikeičiančia gamta ne mažiau įdomi patirtis nei būti pelkėje. Tarp aukštų žolių neriantis takelis matomas vos keletą metrų į priekį, o praeinant prie pat takelio augančius medžius tenka net pasilenkti, todėl apima jausmas tarsi po truputį su kiekvienu žingsniu vis labiau ir labiau pasineri į gamtą.
Net ne iš karto pastebėjau, kad po kojomis gana dažnai pasitaiko supuvusių ir išlūžusių lentų, todėl norint atidžiau stebėti gamtą reikia stabtelti. Kartais reikia ir didesnį žingsnį žengti norint perlipti išlūžusių lentų tarpą, tačiau visada žiūrint po kojomis pavojaus nebus. Nereiškia, kad dėl tokios tako būklės regioninio parko direkcijos darbuotojų sąžinė gali būti rami, nes kurti planus dėl neįprastos formos apžvalgos bokšto statybos Akmenos ir Jūros upių santakoje ir visiškai nieko nedaryti šiame pažintiniame take – mažų mažiausiai neatsakinga.
Ėjau remonto laukiančiu taku tarsi žaisdamas kompiuterinį žaidimą ir stengdamasis neprarasti gyvybės, kas realybėje galėtų reikšti praeiti nesušlapus batų. Kuo toliau, tuo žemesni darėsi medžiai, kol išlindus pro žemas, plonas ir lieknas pušeles visu grožiu atsivėrė Plynosios pelkės erdvė. Į veidą pūstelėję vėjo gūsiai priminė Kuršių marių vėją, kuris pasitinka į jas Nemunu išeinančią kiekvieną jachtą. Kuo toliau ėjau taku prieš vėją tuo labiau pelkė buvo panaši į jūrą, kai pučiantis vėjas greitai išvalo galvą nuo rūpesčių ir bereikalingų minčių. Kažin ar būtų toks efektas lankantis čia nevėjuotą dieną?
Saugodamasis sulūžusių lentų ir ranka prilaikydamas kepurę, kad vėjas nenuneštų, artėjau link apžvalgos bokštelio, kurį pamačiau ne iškarto. Gal ne visai tikslu vidury pelkės stovinčią seną medinę konstrukciją vadinti apžvalgos bokšteliu, tačiau pasilypėjus aukščiau galima labiau patirti tą pelkės didybę ir pajausti, kaip vėjas išpučia iš galvos paskutinius kasdienybės likučius. Nebūčiau pagalvojęs, kad pabūti vienam pelkės vidury yra tokia puiki streso mažinimo terapija.
Visgi take stovintys stendai sako, kad čia galima ne tik pačiam su savimi pabūti, bet ir šį tą apie pelkių gyvenimą sužinoti, o pamačius vabzdžius gaudančias saulašares ir tik plynose aukštapelkėse gyvenantį dirvinį sėjiką bus galima lengviau suprasti kodėl pelkės yra saugomos ir vertinamos. Vienas iš tako informacinių stendų pasakoja, jog būtent dėl dirvinių sėjikų šioje aukštapelkėje buvo iškirsti visi į plynę išplitę medžiai, mat šie retai skraidantys paukščiai įsikuria tik atvirose aukštapelkėse. Gal dėl to ši pelkė ir gavo Plynosios pavadinimą?
Be didesnių posūkių pusantro kilometro ilgio Plynosios pažintinis takas atveda į aukštapelkės vidurį, kur apsukęs nedidelį ratuką atgal pasiūlo grįžti tuo pačiu palūžusiu taku. Nors bendras maršruto ilgis į abi puses siekia 3 kilometrus, nebuvo momento, jog būčiau pasigailėjęs nepaklausęs Pagramančio regioninio parko direkcijos rekomendacijos. Visgi tako atnaujinimas būtinas. Jei organizacija „Keliauk Lietuvoje” įvairiomis rinkodarinėmis priemonėmis skatina kuo daugiau lietuvius keliauti po Lietuvą ir smagiai ploja rankomis tokiems keliautojų srautams augant, tai gal vertėtų kuriam laikui palikti ramybėje pačius populiariausius pažintinius takus ir paskatinti gamtos mylėtojus atrasti mažiau populiarias vietas? Bent kaskelintas čia atvykęs ir įsigijęs regioninio parko lankytojo bilietą padės savo įnašu Pagramančio regioniniam parkui greičiau atnaujinti taką, nes priešingu atveju Lietuvoje didelė socialinė atskirtis gali atsirasti ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp pažintinių takų.