Vaikščiodami Neringos gyvenvietėse, turbūt, ne kartą gėrėjotės margais žvejų sodybų gėlynais – piliarožės, saulėgrąžos, ramunės, lelijos, bijūnai ir kosmėjos – rodos viskas čia dera, puošia ir papildo unikalią kuršiškų sodybų architektūrą.
XXII tarptautinio folkloro festivalio „Tek saulužė ant maračių“ organizatoriai, šių metų šventę dedikavę „Vietos dvasiai“, išleido leidinį „Ei, kieno kieno žalias kiemelis“, į kurį sudėjo gražiausius Neringos gyvenviečių žiedus ir naudingas rekomendacijas – ką, kada ir kur geriausia sodinti Kuršių nerijos sodybose. Gėlynais išpuoštas leidinys jau netrukus pasieks neringiškius. Elektroninė leidinio versija pasiekiama Neringos turizmo informacijos puslapyje www.visitneringa.com (Ei kieno kieno zalias kiemelis el versija.pdf).
„Kas Jums labiausiai patinka Nidoje – klausiu vienos iš Kuršių nerijos ambasadorių, jau trisdešimt metų kiekvieną vasarą bent dvi savaites praleidžiančią Nidoje Ulą Rebentisch: – „Jūra patinka, marių pakrantė, ir dar labai patinka darželiai sodybų kiemuose – vaikštau ir vaikštau pirmyn atgal, negaliu atsižiūrėti…“, – lankytojų patirtimis dalijasi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Pasak KNNP botanikės Raimondos Ilginės, gėlių darželis visad buvo įprasta ir neatskiriama lietuvininkų sodybos dalis: „troba – kaip tvartas be dvasios, jei greta nėra darželio“.
Teodoras Lapneris knygoje „Prūsų lietuvis“ rašė: „Lietuvininkės gėlių darželius prie namo įrengia su didele meile ir skoniu, nes jos yra didelės gėlių draugės. Jos ilgai užtrunka apžiūrėdamos gėles ir su tokiu pakilniu sielos iškalbingumu, kad vokietis net nesuvokia, kaip jos tokiam mažareikšmiam dalykui gali surasti šitiek žodžių“ (Zweck 1898, 165).
Anot R. Ilginės, dauguma tradicinių darželio augalų yra kilę iš Pietų Europos. Žmonės augino darželiuose tas gėles, kurios žavėjo grožiu, maloniai kvepėjo, buvo tinkamos maistui ar vaistui ruošti ir kurių reikėjo įvairioms apeigoms. „Darželio žolynai būdavo sodinami prie gyvenamo namo. Mažoji Lietuva – kraštas prie didelių vandenų, kur pučia stiprūs vėjai, todėl lietuvininkės, sodindamos darželį, mažai kreipė dėmesį į kiemo ar gatvės pusę, o žiūrėjo pasaulio šalių. Dažniausiai darželį sodindavo į pietus nuo gyvenamojo namo, kiek rečiau – į rytus“, – aiškina KNNP botanikė.
Tradiciniuose darželiuose šalia lango sodindavo kvepiančius augalus, kad pravėrus langus, jaustų malonų kvapą. Toliau nuo namo buvo kuriamos įvairių formų gėlių lysvės, kurių kraštai dažnai būdavo sutvirtinti raudonomis pusplytėmis. Populiaresnės buvo daugiametės gėlės, nes vienmetės reikalauja daugiau priežiūros. Centre sodindavo aukštesnius augalus, o pakraščiais žemesnius. Greta tvoros augdavo aukštaūgės gėlės, o prie vartelių – krūmai, puošnūs augalai, kurie dabindavo įėjimą.
XIX a. pabaigoje pradėję priimti poilsiautojus, Kuršių nerijos žmonės ėmė stengtis kaip įmanydami gražinti kiemus. Etnografiniai žvejų namai bei žydintys gėlynai aplink juos, nerijos svečių ir šiuo metu yra vertinami ne ką mažiau nei įstabiosios smėlio kopos.
„Kiekvienas laikmetis turi savitą gyvenimo stilių, kuris atsispindi namų ir aplinkos architektūroje. Tačiau senosios žvejų sodybos yra lyg sustabdžiusios laiką, todėl ir erdvė greta jų turi atitikti tą periodą. Kiekvienas nerijos gyventojas gražindamas savo namų aplinką, gali sugrąžinti Kuršių nerijos išskirtinį etnografinį paveldą, tuo suteikdamas džiaugsmo svečiams ir prisidėdamas prie Kuršių nerijos įvaizdžio kūrimo”, – sako R. Ilginė. Būtent šiuo tikslu, talkinant ir Klaipėdos universiteto botanikos sodui, išleistas leidinys su sąrašu augalų, kurie XIX amžiuje buvo auginami Mažosios Lietuvos sodybose.
R. Ilginei antrina ir kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė. Pasak jos, Kuršių nerija turi gilias aplinkos tvarkymo tradicijas, kurios gyvos ir šiandien – gyvenvietes puošia mylinčių rankų puoselėjami darželiai.
„Kaip architektūros ir dizaino mados, taip ir kraštovaizdžio architektūra arba aplinkos tvarkymo tendencijos kinta lygiai taip pat, atnešdamos naujas idėjas ir į šią sritį siūlydamos pažvelgti iš šių dienų perspektyvos, – aiškina G. Characiejienė. – Tai, kas buvo madinga ir sektina prieš kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, monotoniški spygliuočiai, intensyvios priežiūros reikalaujančios vienmetės gėlės ir dideli vejos plotai, praranda savo aktualumą ir prasmę. Tad sodybose taip paplitusios tujos ar ryškių vienmečių gėlių kompozicijos jau yra praeinančio laiko simboliai. Kinta ir pats grožio suvokimas. Gražu tai, kas natūralu, tikra, autentiška, tvaru, kas būdinga ir savita konkrečiai vietovei. Iš naujo atrandami tradiciniai augalai, daugiametės gėlės. Kuršių Nerijos sodybų savininkams linkėtume į savo kuriamą aplinką pasižiūrėti jautriu, atidžiu žvilgsniu, atsiverti šiuolaikiškai natūralistinei estetikai ir būti atviriems naujiems aplinkos tvarkymo vėjams, kurie atneštų tvarumo ir pritaikymo žmogaus patogumui tendencijas.“
Leidinio „Ei, kieno kieno žalias kiemelis“ sudarytojai, KNNP ir Klaipėdos universiteto botanikos sodas, bei leidėjas – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ – linki džiaugtis kūrybiniu procesu, pajusti buvimo savo kieme malonumą ir tikisi, jog naujas leidinys padės rasti idėjų ir įkvėpimo savo sodybų gražinimui.
Leidinį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
