Suskaičiuoti, kiek Lietuvoje auga medžių, turbūt būtų be galo sudėtinga ar net neįmanoma. Tačiau tarp jų šiandien yra daugiau kaip 500 tokių, kurie paskelbti valstybės ar savivaldybių saugomais gamtos objektais. Botaniniais gamtos paveldo objektais gali tapti išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai. Didžiąją dalį Lietuvoje saugomų medžių sudaro gerai visiems pažįstamos medžių rūšys: ąžuolai, liepos ir pušys.
Šie medžiai sudaro 81,6 proc. visų saugomų medžių. 8,5 proc. sudaro uosiai, eglės, vinkšnos, o likusią dalį, apie 10 proc. – kitos medžių rūšys: tuopos, maumedžiai, skroblai, klevai, kaštonai. Saugoma keletas guobų, bukų, juodalksnių, gluosnių ir kriaušių. Vienetiniais egzemplioriais saugomi šermukšnis, kėnis, riešutmedis, tuja ir obelis.
Kiekvienais metais iki 10 medžių yra pasiūlomi skelbti saugomais, tačiau tikrai ne kiekvienas praeina atranką, nes neatitinka visų reikiamų – saugotiniems medžiams keliamų kriterijų. Kandidatus į saugomus medžius gali siūlyti ir įvairios institucijos ar organizacijos, ir fiziniai asmenys, tad jei asmuo mano, kad jo sklype auga saugotinas medis, galima jį pasiūlyti įtraukti į valstybės ar savivaldybių saugomų botaninių gamtos paveldo objektų sąrašą.
Svarbus ir amžius, ir grožis
Norint, kad medis taptų saugomu valstybės, pirmiausia Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos reikia pateikti laisvos formos prašymą paskelbti medį saugomu. Prie prašymo būtina pridėti medžio aprašymą: jo fizinius parametrus, išskirtinių savybių, estetinės vertės, svarbos vietos bendruomenei bei turizmo plėtrai aprašymą ir pridėti planą, kuriame pažymėta jo augimo vieta.
Tarnyba kiekvieną gautą prašymą nagrinėja ir įvertina. Tačiau, prieš paskelbiant medį saugomu, pirmiausia reikia įsitikinti, ar medis, kurį žmogus ketina siūlyti skelbti saugomu, atitinka Gamtos paveldo objektų vertinimo ir reikšmingumo nustatymo kriterijų apraše pateiktus parametrus. Remiantis kiekybiniais parametrais, medžio išskirtinumą nustatyti ganėtinai paprasta, tačiau galbūt medis yra labai nestandartinės ir įdomios formos, nors kiekybinių rodiklių ir neatitinka. Tokiu atveju reikalinga eksperto pagalba ir individualus vertinimas.
Kriterijai, kurie yra vertinami specialistų, yra medžio kamieno apimtis 1,3 m aukštyje, medžio aukštis, jo estetinė vertė (kamieno struktūra, lajos forma ir dydis, lapų spalva, forma ir dydis, stiebo ir žiedų spalva, vaisių išraiškingumas), amžius (jis turi būti ne mažesnis kaip 50 metų). Pavyzdžiui, jei į valstybės saugomų medžių sąrašą norite įtraukti jūsų sklype augantį seną ąžuolą, jo kamieno apimtis nurodytame aukštyje turi būti ne mažesnė nei 4 metrai, o medžio aukštis – ne mažesnis nei 20 metrų.
Taip pat turi būti atsižvelgiama į medžio dendrologinę vertę, tinkamumą būti demonstraciniu objektu gamtamoksliniame švietime, infrastruktūros elementus, aplinkos būklę arba teritorinę lokalizaciją, nusakančią objekto lankymo bei apžiūrėjimo vietoje galimybes, ir galimybę įtraukti jį į turistinį maršrutą.
Nustačius, kad medis atitinka šiuos kriterijus, pasiūlymas teikiamas svarstyti komisijai, rengiama objekto steigimo schema, kurią patvirtinus aplinkos ministrui medis jau laikomas saugomu valstybės. Savivaldybių saugomais medžius, tvirtindamos analogiškas objekto steigimo schemas, skelbia savivaldybių tarybos.
Gamtos paminklais tampa vienetai
Patys vertingiausi valstybės saugomi medžiai gali būti paskelbti gamtos paminklais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Tam jie turi būti dar senesni, aukštesni ir įspūdingesni nei kiti valstybės saugomi medžiai. Šiuo metu Lietuvoje auga 28 medžiai – gamtos paminklai.
Gamtos paminklo sąvoką pirmasis pradėjo vartoti XIX a. vokiečių geografas ir keliautojas Aleksandras Humboltas. Lietuvoje vienas iš pirmųjų gamtos paminklais ėmė rūpintis prof. Tadas Ivanauskas, rašęs apie senus drevėtus ąžuolus ir kitus medžius, kurie galėtų būti paskelbti gamtos paminklais.
Bene žinomiausias gamtos paminklas yra Stelmužės ąžuolas, pats seniausias Lietuvos medis ir vienas iš seniausių ąžuolų Europoje. Spėjama, kad jo amžius yra apie pusantro tūkstančio metų. Kiti gamtos paminklams priskiriami žinomi medžiai yra Šilutės rajone auganti daugiakamienė Raganų eglė, storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, auganti Kaišiadorių rajone, Alytaus rajone auganti aukščiausia Lietuvos eglė.
Deja, gamtos paminklų gyvavimo trukmė yra nenuspėjama, nes medžiai gali pūti, lūžti, juos gali suniokoti audros ar pažeisti kenkėjai. Tokiais atvejai juos tenka išbraukti iš valstybės saugomų gamtos paminklų ar objektų sąrašų.
Saugomiems objektams – išskirtinė priežiūra
Valstybės saugomi medžiai yra išskirtiniai, tad jiems reikalinga ypatinga priežiūra ir tvarkymas. Tai reiškia, kad tiesiog kada nori sugalvojęs pagenėti tokį medį žmogus pats to daryti negali. Atliekant šių gamtos paveldo objektų tvarkymo darbus, reikia vadovautis Gamtos paveldo objektų tvarkymo metodinėmis rekomendacijomis.
Šiose rekomendacijose akcentuojama, kad medžių senolių tvarkymo darbus, tokius kaip genėjimas, lajos pakėlimas, antrinės lajos formavimas, bet kokio tipo jungčių sistemų ir atramų įrengimas, gali atlikti tik specialistai, turintys Europos arboristikos tarybos, Tarptautinės arboristų bendrijos arba bet kurios Europos Sąjungos šalies valstybinės arboristikos mokyklos išduotą arboristo sertifikatą, arba jiems konsultuojant.
Sklypo, kuriame auga saugomas medis, savininkui pirmiausia rekomenduojama visada pirmiausia kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir informuoti ją apie inicijuojamus medžio tvarkymo darbus. Gali būti, kad medį jau numatyta tvarkyti ir pritaikyti lankymui, mat nemažai medžių tvarkomi panaudojant ES struktūrinių fondų ar kitas lėšas.
Sužinoti apie saugomus medžius galite čia: https://welovelithuania.com/aplankykite-25-ispudingiausius-saugomus-medzius/
Žurnalo „Namie ir sode“ ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija