Maišiagalos piliakalnis (vad. Bonos pilimi) pūpso Maišiagalos miestelio pietvakariniame pakraštyje, Vilniaus raj. Piliakalnis įrengtas Dūkštos dešiniajame krante esančioje iš aukštumos pakraščio suformuotoje kalvoje.
Šlaitai statūs, 14–18 m aukščio. Aikštelė ovali, 40 x 65 m dydžio. Papėdėje aplink piliakalnį yra 360 m ilgio, 30 m pločio, 4 m gylio griovys; už jo supiltas 270 m ilgio, 4 m aukščio pylimas. Už šio pylimo į pietus iškastas 5 m pločio, 1 m gylio griovys.
Į šiaurės rytus nuo piliakalnio esančioje aukštumoje buvo įrengtas įtvirtintas papilys, jo papėdėje išliko 6 m pločio, 1 m gylio griovys, už kurio supiltas 2 m aukščio pylimas.
Į šiaurę ir pietvakarius yra papėdės gyvenvietė, kuri užima 1 ha plotą. Piliakalnis įrengtas I tūkstantmečio pradžioje, nuo I tūkstantmečio viduryje negyvenamas, vėl apgyventas II tūkstantmečio pradžioje, aikštelė padidinta.
XIX a. piliakalnis buvo apardytas – perkirsta 12 m pločio, 23 m gylio grioviu, einančiu šiaurės–pietų kryptimi ir 8 m pločio, 1,5 m gylio grioviu, einančiu nuo didžiojo griovio rytų–vakarų kryptimi, bei tokiu pat trumpesniu grioveliu pietvakariniame aikštelės dalyje.
Iš didžiojo griovio žemės mestos į šonus ir rytų pusėje sudaro iki 1,5 m aukščio, 8 m pločio pylimą.
Manoma, kad medinė Maišiagalos pilis iš šiaurės gynė Vilniaus prieigas, priklausė vidiniam Vilniaus apsaugos pilių žiedui.
1365 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje ją puolė ir sudegino nuo Vilniaus atėjusi Vokiečių ordino kariuomenė.
Po gaisro pilis sutvirtinta: manoma, pagilintas papėdės griovys, aikštelė užpilta iki 2 m storio molio sluoksniu.
1377 m. pilis vėl minima – netoli jos buvo sudeginti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai.
1390 m. ją vėl puolė Vokiečių ordino kariuomenė, užėmė ir sudegino pilį, iš jos išsivesdama 1340 belaisvių.
Daugiau panašių nuotraukų: