XVIII-ame ar XIX-amžiuje Lietuvoje išnyko miškinė katė, vadinama vilpišiu. Vienintelė gausios kačių šeimos atstovė dabar yra lūšis.
Tai gražus ir įdomus gyvūnas. Literatūros duomenimis, vidutiniškai sveria 22 kilogramus, tačiau stambūs individai gali sverti ir virš 30-imt. Tai egzotiškas mūsų plėšrūnas. Gyvena tankiuose miškuose, su gausiu pomiškiu, išvartomis, kur sugeba puikiai pasislėpti – yra maskuotės meistrė. Laikosi prie žvėrių takų, kirtaviečių, kur tyko stirnų ar kiškių. Rudenį ir žiemą ši laukinė katė sugauna daug pelinių graužikų. Medžioja daugiausia naktį ir paryčiais, o alkana – ir dieną. Auką vejasi neilgai, priartėjusi per keletą šuolių. Žmogui nepavojinga – grynas prasimanymas, kad gali pulti – nuo medžio šokti ant galvos. Retkarčiais apsilanko žmonių sodybose.
Lūšys ir vilkai yra mitybiniai konkurentai. Vilkai yra didesni ir stipresni, todėl iš tų vietų, kur laikosi vilkai, lūšys pasitraukia. Kurtuvėnų regioniniame parke vilkai nuo seno laikosi mažiau gyvenamoje vakarinėje parko dalyje, Vainagių girininkijoje. Tuo tarpu lūšys dažniau sutinkamos Kurtuvėnų girininkijoje, tačiau jų stebėjimo atvejai reti, todėl svarbūs. Todėl labai įdomus ir lūšies stebėjimas Vijurkų geomorfologiniame draustinyje.
Lūšys – saugomi gyvūnai. Nemedžiojamos nuo 1979 metų. Praeityje, kol dar nebuvo nutiestas naujas plentas, mažiau buvo žmonių miškuose, Paraudžių miške gyveno lūšys – stebėtos su jaunikliais. Jos ir dabar galėtų gyventi ūksminguose miško kvartaluose, kur mažiau lankytojų ir kirtimų. Parko miškuose ir pamiškėse yra daug stirnų ir kitų kanopinių žvėrių (jų jauniklių) – galimo grobio. Lūšys yra svarbi mitybinės grandinės − plėšrūnas – auka dalis, išlaikanti gamtos pusiausvyrą, vykdanti natūralią atranką.