Kartais imi ir pasielgi kitaip, nei elgdavaisi iki tol. Būna taip? Man taip nutiko su kelione į Londoną. Bilietus kišenėje turėjau 3 mėnesius, tačiau tik likus kelioms dienoms pradėjau galvoti ką ten veiksiu. Galvojau, bet nieko nedariau, o kai liko viena diena nusprendžiau, kad Londono pažinimas vyks ekspromtu. Be jokio plano, be jokių namų darbų ir net be fotoaparato. Šį kartą pasitenkinsiu išmaniuoju telefonu ir gyvenimu šia akimirka. Intensyvų ir gerai suplanuotą keliavimą iškeičiau į nežinomybę ir laisvę. Laisvę eiti kur noriu, žiūrėti ką noriu ir būti kiek noriu be jokios vidinės įtampos, kad kažkur nespėju.
Neįtikėtina, bet ir naktį prieš kelionę miegojau gerai. Tokia ramybė pasirodė netgi įtartina, bet kai iškviestas Bolt vairuotojas ėmė ir pabėgo, į kraują plūstelėjo adrenalino. Nepatiko, kad paprašiau atidaryti bagažinę, turbūt buvo joje kažką nelegalaus paslėpęs. Kito pavežėjo teko ilgokai palaukti, tačiau nuoširdumo dar nepraradęs uzbekistanietis iki oro uosto tiesiog nuskraidino. Spėjau laiku, kelionė be plano kol kas vyko pagal planą.
Londonas pasitinka su saule ir su trumpalaikiu lietumi. Sako, šį pavasarį čia nebuvo dienos kada nelytų, bet kai neturi plano tai ir dėl orų nepergyveni. Pažintis su automatine asmens tapatybės identifikavimo sistema oro uoste praeina sklandžiai ir štai aš jau Brexit karalystėje. Lutono oro uostas pasirodė visiškai nedidelis – koridoriai ilgi, tačiau pasiklysti nėra kur. Jau net ir autobusą matau, kuris turi nuvežti tiesiai į Victoria stotį Londone. Bilietas į ekspresą kišenėje – tai vienintelis mano padarytas namų darbas.
USB krovikliai autobuse yra gėris, o lietuviškas mobilaus ryšio operatorius primena, kad esu išvykęs už ES ribų. Nėra ko galvoti, imu siūlomus gigabaitus už fiksuotą kainą ir tikrinu angliško interneto greitį. Dar lėktuve pagalvojau, jog būtų smagu vėl pasivažinėti turistiniu dviaukščiu autobusu, kuriuo labai seniai esu keliavęs Barselonoje. Kodėl gi ne? Nereikės sukti galvos dėl visuomeninio transporto ir bet kada galėsiu keisti sėslų turistavimą į keliavimą pėsčiomis. Tokias paslaugas siūlo net kelios kompanijos, o maršrutai panašūs. Kai nėra didelio skirtumo renkuosi pigiausią (ačiū TELE2 už taupumo pamokas), tačiau bilieto dar neperku.
Ne piko metu atvažiuoti iki Viktorijos stoties truko apie 1 valandą ir 15 minučių, nors internete skelbiama, kad kelionė gali užtrukti iki 2 valandų. Rimtas miestas tas Londonas, todėl keliones reikia planuoti su laiko atsarga. Su tuo bus dar nuotykių, bet dabar skubu susipažinti su Viktorijos stotimi. Natūralu, kad į galvą lenda prielaida, jog stotis pavadinta karalienės Viktorijos vardu, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Juodu ant balto parašyta, jog ši stotis buvo vadinama Grosvenoro terminalu, bet vėliau pervadinta netoliese esančios Viktorijos gatvės vardu. Stengtis atrodyti protingu ir vadovautis prielaidomis gali būti iš ties klaidinga.
Stotis didelė. Kadangi seniau kelionės geležinkeliu buvo turtingųjų privilegija, pirmiausiai buvo įrengtas stogas virš peronų. Jis saugojo nuo garo mašinų skleidžiamo triukšmo ir suodžių. Stogą stotis jau turėjo, tačiau stoties pastatams pinigų neužteko – tokie buvo to meto prioritetai. Londonas per daug didelis, kad būtų galima skirti tiek dėmesio tokiems pastatams kaip stotis. Tai tik pastatas, kur prasideda pažintinis su Londonu, tačiau ir jis turi šimtametę istoriją.
Nors pažintis su Londonu jau prasidėjo, svarbu kelionėje ir praktiški dalykai – tualetas, maistas, daiktų saugojimo vieta. Pastaroji ne mažiau aktuali nei tualetas, kadangi trankytis po Londoną su lagaminu visiškai nepriimtina. Važiuodamas autobusu parsisiunčiau Bounce programėlę, o joje yra viskas – ir saugojimo vietos, ir kainos. Lagaminą galima palikti ir Viktorijos stotyje, bet matau, kad už poros šimtų metrų yra kita vieta, kur palikti lagaminą dienai kainuoja dukart pigiau. Po 10 minučių aš jau ten, bet niekaip nerandu, kur ta saugykla. Gal kažką praleidau? Užeinu paklausti į mažą parduotuvėlę, o jos pardavėja sako „Tu jau radai, sakyk vardą.” Tikrai, ant parduotuvės užklijuotas Bounce logotipas, todėl programėlėje suvedęs duomenis ir sumokėjęs 6,5 svaro akimis palydžiu nuvežamą lagaminą. „Dirbam iki šešių, jei nespėsi – paskambink” – duodama kortelę išpyškina azijietiško gymio pardavėja.
Na štai, gamtiniai reikalai sutvarkyti, rankos irgi laisvos, tai dabar pilvas dėmesio prašosi. Sotumo jausmą jam užtikrinti galiu, bet kulinarinių atradimų Anglijoje tikėtis neverta. Ne vieną kartą galvojau kaip čia yra, kad tauta su tokia kultūra ir istorija beveik neturi savos virtuvės. Čia dabar ant bangos fish&chips, bet su tradicijomis tai nieko bendro. Kulinarijos temoje nesu stiprus, neieškosiu atsakymo kodėl angliškoje virtuvėje šeimininkauja visi, išskyrus anglus. Reikia tikėtis, kad turkai su kebabais lietuviškos virtuvės neokupuos. Kita vertus, renkantis gatvės maistą Lietuvoje cepelinų irgi rasti sunku (aišku, išskyrus Kuršėnus). Panašu, kad patys anglai dėl tokios situacijos nesisieloja, o tiesiog mėgaujasi gatvės maistu. Jo toli ieškoti nereikia, viena tokia London’s fancy food vieta yra tiesiog prieš nosį – Market Hall Victoria.
Po vienu stogu italų, tailandiečių, kiniečių ir visokios kitokios virtuvės. Jų tikrai daugiau nei 10, todėl rinktis yra iš ko. Kainos ir kokybės santykis pasirodė puikus, o aplinka tvarkinga ir jauki. Gal tik muzika galėtų groti tyliau, bet jei tai angliškos kultūros dalis, tebūnie.
Kadangi nuo stoties dar nenutolau, sugalvojau grįžti ir šiek tiek išsikeisti pinigų. Keitykloje ilgai skaičiavo ir dėliojo kampuotas monetas ir plastikinius lapelius primenančius banknotus, bet kai davė čekį vos nesusikeikiau. Kursas prastas, bet pats kaltas – Lietuvoje neišsikeičiau. Tada dar nežinojau, kad Jungtinėje Karalystėje irgi vyksta kova su grynaisiais ir galima jaustis pakankamai komfortiškai turint vien tik banko kortelę. O jei kortelė dar ir lustą turi tai faktiškai atsidaro visos durys. Na bent jau traukinių tai tikrai, nes kai norėjau nusipirkti bilietą į traukinį manęs iš karto paklausė „Ar turiu lustinę kortelę?”. „Taip” – atsakiau ir ją išsitraukiau, pagalvojęs, jog reikės mokėti kortele. „Tai važiuok su kortele” – pasakė ramiai, o kai pamatė mano nustebusį žvilgsnį, pridūrė, – „Tiesiog priglausk kortelę ir važiuok. Ar tu būtinai nori popierinio bilieto?”. Ne, nereikėjo man popierinio bilieto, tiesiog bandžiau įsivaizduoti naują patirtį.
O ta patirtis nepigi, bet labai patogi – prilieti kortelę ties įėjimo vartais ir po to ties išėjimo vartais. Viskas, dabar Londono geležinkelių kompanija nusiskaitys iš tavo sąskaitos tiek pinigų, kiek reikia. Iš pradžių internetinė bankininkystė parodo apie pusantro svaro rezervuotą sumą, bet po kelių dienų nuskaičiuojama pilna bilietų kaina. Londoniečiai ir toliau naudojasi Oyster kortelėmis ir apie tokią galimybę sako nežinantys. Čia jau jų kultūros ir tradicijų dalis. Visai kaip su vandens maišytuvais, kurie pas juos tradiciškai būna du atskiri – šaltam vandeniui ir karštam. Kažkada vienas anglas pasakojo, kad tai labai nepatogu, bet kai daro remontą ir keičia santechniką anglai vis tiek įsirengia tokius pačius vandens maišytuvus. Sveiki atvykę į Angliją, kur gyvena karaliai su karalienėmis, o miesto gatvėse stovi raudonos telefono būdelės.
Kiek visko sužinojau dar neišėjęs iš stoties, bet laikas į miestą, kuriame eismas vyksta priešinga kelio puse nei mums įprasta. Per visą gyvenimą susiformavusius įpročius keisti nelengva, todėl ties pėsčiųjų perėjomis galima matyti užrašus „Look left” ar „Look right”. Suprantama, tokie užrašai skirti ne vietiniams. Priėjus prie gatvės galva pati iš pradžių pasisuka į kairę, o po to sąmoningai ją tenka pasukti dar ir į dešinę. Vietiniams turistus pažinti lengva – dairosi kaip žąsiukai į visas puses ir stovi prie važiuojamosios dalies laukdami žalio šviesoforo signalo. Susidaro įspūdis, jog šviesoforai skirti tik turistams, nes vietiniai pėstieji juos mažai paiso. Gal taip yra tik Londono centre, tačiau apima lengvas kultūrinis šokas – į kurį amžių aš čia pakliuvau?
Daugiau nei prieš 20 metų kelis mėnesius praleidau Danijoje. Ten šviesoforo signalas, kaip ir kitos kelių eismo taisyklės, yra šventas dalykas. To laiko pakako, kad susiformuotų įprotis laukti žalios šviesos, todėl grįžęs į Lietuvą tada jaučiausi kaip balta varna. Automobilių nėra ir visi eina per gatvę degant raudonai šviesai, o kai kurie dar atsisuka pasižiūrėti, ko toks keistuolis kaip aš stoviu vienas. Nuo to laiko pėsčiųjų kultūra Lietuvoje pasikeitė ir labai nustebau, kai Londone vėl pajutau tokį déjà vu jausmą.
Sunku net įsivaizduoti, kaip čia tektų vairuoti automobilį. Net į autobuso sustojimą reikiamoje pusėje sunku pataikyti iš pirmo karto. Gerai, kad turistiniai autobusai važiuoja tik į vieną pusę, o sustojimas yra visai prie pat Viktorijos stoties. Artėjant bilietų pardavėja iš tolo moja ir jau laipina į autobusą. Išsiaiškinu, kad bilietai internetu pigiau kainuoja, bet pasidomiu, gal gali parduoti už tą pačią kainą? „No problem” – atsako ir bando taikydama nuolaidą pataikyti į sumą, pateikiamą internete. 15% nuolaida per maža, o 20% – per didelė, nežino ką daryti. Aiškinu, jog man svarbu ne būtent tokia suma, bet kad būtų ne brangiau nei internete. Tada jos veidą nušviečia šypsena ir paduoda dar keliais svarais pigesnį bilietą nei internete. Kas sakė, kad derėtis galima tik Turkijoje ar Egipte?
Autobusas pustuštis – gal dar ne sezonas, o gal dėl oro? Kai kurie anglai vaikšto net su vienais marškiniais, tačiau oro temperatūrai siekiant vos 10oC ir pučiant vėjui aš ieškau pirštinių. Na jei anglų virtuvė ir skurdi tai jiems būdingą klimatą atpažinti nesunku. Oro nepasirinksi, važiuojam, jau nekantrauju palepinti akis Londono vaizdais.