Švelnioje tuopų širmoje snaudžia Lipliūnų dvaras. Kodėl ne „Tuopų“ dvaras – šmėsteli mintis. Arba Jovarų, Jievarėlių? Juk tai taip liaudiška, tikra ir dar labiau primena seną, apleistą dvarą. O, ir tuopa juk ypatingas medis, dažnai prie dvarų, jų parkuose buvo sodinama. Štai pumpurai nuo seno vertinami kaip liaudiški vaistai nuo reumato, podagros, karščiavimo. Tuopa – mano gražusis medis, dainose apdainuota.
Žengiu akmenimis grįstu keliu. Kiek jam metų? Kiek metų tuopoms? Daug, labai daug. Ir kaimo gyvenimas pasikeitė, ir dvaro, ir jovarai užaugo, paseno.
Lipliūnų dvarą, Kėdainių rajone 1836 metais pastatė dabartinio savininko Christausko prosenelis, Stepono Christausko mamos tėvas. Aplink dvarą vietiniai statėsi trobas, tų trobų vis daugėjo, taip ir atsirado senasis Lipliūnų kaimas. Valstybės patarėjo pareigas einantis ponas dirbo Taline. Grįžęs į dvaro sodybą mėgdavo pamedžioti. Šaudydavo jis paukščius, o šuo laimikį parnešdavo. Dvare tais laikais virė gyvenimas, o ir kaimo gyventojai darbo turėjo.
Dvarininko duktė baigė mokslus Taline ir grįžusi į lietuvą ištekėjo už karininko. Jos vyras Česlovas Christauskas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės pirmame LDK Gedimino pulke iki 1924 m. Knygose: „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“, ir „Vytauto didžiojo karo muziejus 2016 metais“ galima rasti daugiau informacijos apie kapitoną Č. Christauską. Česlovas Christauskas 1919 metais vienas iš pirmųjų gynė Lietuvą prie Panevėžio nuo raudonosios armijos. 1924 m. jį komisavo, nes mūšyje buvo kontūzytas.
Dvarininkui Česlovui priimtas nuosprendis sušaudyti konfiskuojant ir visą turtą. 1944 m. birželio 14- oji lemtinga visai ponų Christauskų šeimai – ji buvo ištremta iš Lipliūnų.
Vėliau dvaro pastate buvo įkurta pradinė mokykla, rūmuose gyveno mokytojas su šeima. Ir tik 1992 metais, rudenį buvę dvaro pastatai su žeme grąžinti dabartiniams savininkams.
Dvaras už 65 000? Nurijau kartėlį žvelgdama skelbimus. Juk paveldas neįkainojamas. Ir kuo daugiau laiko nutekėjo, kuo daugiau amžių prabėgo: sienos apsamanojo, stogai įlinko, kolonos nutrupėjo – tuo jie brangesni. Kaip ir žmogus sulaukęs garbingo amžiaus – raukšlėmis išvagotu veidu, sugrubusiomis rankomis, sidabru nubalintais plaukais- yra brangus. Kaip prosenelių palikimas, istorija! Tai ir yra – vertybė!
Autorė: Jolanta Garkauskaitė „Laiko Gijos-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“
