Menininkės ir restauratorės Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienės rankose atgimė modernios Petro Repšio freskos, arkangelas Vilniaus Bernardinų vienuolyne ir net vilniečių atmintis. Savo kūryboje išnaudoja restauravimo žinias, o iš restauravimo ir istorinių žinių semiasi idėjų. Paklausta, koks yra geras restauratorius, ji asako: kruopštus, kantrus, nebijantis dulkių, purvo ir fizinio darbo, ir… įsimylėjęs istoriją.
Jūsų giminėje – ne vienas žymus menininkas. Ar tai ir buvo paskata studijuoti freskos-mozaikos specialybę? Kas vėliau paskatino pasukti į restauravimą?
Tikrai, mano giminėje netrūksta menininkų. Polinkis į menus ateina iš abiejų tėvų – tiek tėčio, tiek mamos, abu jie vitražistai. Toks jausmas, kad visada kvėpavau meno, kūrybos pritvinkusiu oru… Vaikystėje apie tai daug negalvojau, tiesiog mėgavausi tuo ir priėmiau kaip natūralią aplinką. Pati piešiau ir stebėjau, kaip dirba tėvai, kaip iš nedidelių, vakarais ir kartais naktimis išmedituotų eskizų, atsiranda milžiniški ant sienų braižomi projektai, kaip vėliau vizija atgimsta medžiagoje, pjaustant stiklus, montuojant vitražą ir galiausiai įstatant į langus. Taigi, monumentalaus meno suvokimas ir meilė jam natūraliai įaugo į kraują, todėl stojau į Vilniaus dailės akademiją, freskos-mozaikos natūraliai ir, tiesą sakant, gan greit supratau, kad pasirinkimas buvo teisingas! Kartais pamąstau apie tai, kiek mes sugeriam iš aplinkos, o kiek atsinešame gimdami… Šito nežinau, bet iki šiol kūrybinė, meno pasaulio erdvė man yra tarsi pati natūraliausia. Joje atradau ir iki šiol atrandu save.
Kas vėliau paskatino pasukti į restauravimą?
Sienų tapybos restauravimą išbandžiau jau studijuodama menų bakalaurą, kai mums buvo suteikta galimybė pasirinkti ir studijuojamos srities restauravimo mokslus. Ši sritis man irgi buvo įdomi, joje sekėsi, bet jaukinausi ją po truputį… Tačiau vis atsirasdavo galimybių padirbėti restauratorių įmonėse. Taip, žingsnis po žingsnio, keliavau ir į restauravimo pasaulį. Vėliau nusprendžiau įstoti į sienų tapybos restauravimo magistrą, kur nuostabūs ir specialybei itin pasišventę dėstytojai padėjo iš tiesų pamilti šią sritį! Ypatingai esu dėkinga savo pagrindiniam dėstytojui J. A. Pilipavičiui, jis mane labai gražiai lydėjo į profesionalų sienų tapybos restauravimo suvokimą.
2014 m. tapote kasmetinės restauratorių Romualdo Vytauto Kaminsko ir Mildos Kaminskienės premijos laureate, premija buvo skirta už šiuolaikinės sienų tapybos restauravimą. Ne vieną tai gali nustebinti, nes dažniausiai vyrauja įsivaizdavimas, kad restauruoti reikia tik kelių šimtų metų senumo objektus.
Įsivaizdavimas, kad restauruojami turi būti kelių šimtų metų objektai tikrai kažkiek egzistuoja. Tačiau restauravimas yra labai platus laukas ir jis vis plečiasi. Pavyzdžiui, yra atskira restauravimo sritis, kuri gilinasi į naujų, netradicinių medžiagų, naudotų moderniam ir postmoderniam menui kurti, restauravimą. Daugelis menininkų eksperimentavo, džiaugdamiesi naujomis galimybėmis – plastiku, PVA, sintetiniais pluoštais, įvairiomis neapdirbtomis žaliavomis ir t. t., – ir visiškai negalvojo apie meno išlikimą. Dėl to galvas pasukti dabar tenka restauratoriams.
Dar vienas įdomus ir gana jaunas restaurauravimo laukas – gatvės menas. Čia susiduriama su dar kitokiais įšūkiais: ne tik medžiagomis, bet ir restauravimo etika, restauravimo filosofijos klausimais. Pavyzdžiui, jei gatvės meno prigimtis yra kisti kartu su miestu, būti perdažomu, papildomu kitų menininkų ar užpaišomu, iki kur yra tokio meno restauravimo ribos?
Ar skiriasi senųjų freskų restauravimas nuo šiuolaikinių?
Restauruojant įvairių laikotarpių sienų tapybą susiduriama su savitais įšūkiais. Pagrindiniai restauravimo proceso žingsniai, sakyčiau, yra tie patys: pasirinkti ekponuojamą sluoksnį ir pašalinti ant jo esamus vėlyvesnius uždažymus; nuvalyti purvą ir dulkes, antiseptikuoti, sutvirtinti ir, jei imamasi tapybos papildymo, retušuoti. Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl sunku apibendrinti. Galima būtų išskirti tai, kad kai restauruojama senoji tapyba, dažniau yra susiduriama su daugybės tapybinių sluoksnių rebusu: ant gotikos tapybinio sluoksnio bus renesanso tapyba, ant pastarosios – barokinis sluoksnis ir pan.
Petras Repšys, kurio kūrinius Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose restauravote, vadinamas Lietuvos freskos genijumi. Jūs prie jo kūrinių galėjote prisiliesti tiesiogine prasme – kuo jo freskos ypatingos?
Petras Repšys – ne tik freskos genijus, bet yra baigęs grafikos specialybę ir itin joje pasižymėjęs, taip pat kuria medalius. Jo munumentalus menas išsiskiria tuo, kad yra labai grafiškas. Jo freskos pasižymi daugybe smulkių detalių, daugybė grakščių figūrų susipina į pasakojimą, tarsi šoktų. Subtilumu ir jautrumu pasižymi jo freskų linijos, spalviniai kontrastai. Restauruojant svarbiausia užduotis turbūt ir buvo išjausti tą subtilumą, smulkumą.
Ar nebuvo baisu imtis tokio, rodos, atsakingo darbo?
Užduotis jaudino, bet baisu nebuvo – žinojau, kad nebūsiu palikta viena. Šalia turėjau puikų vadovą, savo dėstytoją J. A. Pilipavičių, su kuriuo gilinomės į šią užduotį. Ant šios freskos nebuvo uždažymų, ji pati, kaip ir tinkas, ant kurio tapyta, buvo gana neblogos būklės. Didžiausia problema buvo mechaniniai pažeidimai, tvarkymas reikalavo įpatingo jautrumo ir atsargumo. Atskiru įššūkiu tapo subtilaus piešinio netekčių atkūrimas retušu.
Restauravote ir Vilniaus Bernardinų vienuolyno vakarinio koridoriaus skliaute esančią freską, vaizduojančą šv. Mykolą Arkangelą. Sakoma, kad sienų tapyba yra viena pažeidžiamiausių iš visų nekilnojamo kultūrinio turto vertybių. Ar minėto atvaizdo restauravimas buvo sudėtinga užduotis?
Šv. Mykolą Arkangelą vaizduojančios freskos restauravimas buvo labai kompleksiška užduotis – nuo viršutinių uždažymų sluoksnių galutinio pašalinimo, tinkų tvirtinimo, tinko atkūrimo netekčių vietose iki išlikusio autentiško dažų sluoksnio tvirtinimo, valymo. Angelas nebeturėjo galvos, didelės dalies sparnų… Didesnė dalis kompozicijos apačios taip pat buvo negrįžtamai prarasta. Visų netekčių mastas buvo didžiulis, todėl šitame darbe atskira ir labai svarbia užduotimi tapo papildymas retušu.
Įdomi detalė – dirbant iš tinko teko ištraukti milšinišką strypą, kuris buvo įgręžtas į pačią angelo krūtinę. Taigi, šitaip nukentėjusį angelą teko prikelti naujam gyvenimui. Po ilgų diskusijų su darbui vadovaujančiu profesoriumi J. A. Pilipavičiumi, įvairios medžiagos rinkimo ir nagrinėjimo, buvo sukurtas darbo planas, suformuluota galutinė užduotis. Nuspręsta figūrą atkurti gana abstrakčiai – stengiantis nekurti to, ko nežinai, o subtiliai papildant, kai kur pratęsiant esamą piešinį. Tiek, kad žmogaus akis atpažintų bendrą kompoziciją ir temą, suvoktų čia pavaizduotą figūrą. Tiesą sakant, šitame darbe labai pravertė meninis išprusimas.
Kiek išsamiai reikia domėtis restauruojamu objektu iš istorinės pusės?
Kuo daugiau domiesi restauruojamu objektu tiek iš istorinės, tiek ir menotyrinės pusės, tuo geriau! Žinios padeda geriau suvokti ne tik piešinio, kompozicijos charakterį ir visumą, bet padeda geriau identifikuoti net ir techninius dalykus. Tiesa, dažnai restauratoriui į pagalbą ateina dailės istorikai, chemikai, architektai, net statybų žinovai… Restauravimas yra komandinis darbas, sujungiantis daugelio specialistų žinias.
Kaip atrodo jūsų, kaip restauratorės, darbo diena?
Kadangi esu sienų tapybos restauratorė, mano darbo objektai išsibarstę po įvairiausius Lietuvos kampelius. Taigi, dažnai darbo diena prasideda ankstyva kelione. Tenka apsistoti ir su nakvyne – išbandžiau nemažai vienuolynų celių, apleistų dvarų kambarėlių. Ir visgi, kad ir kur benakvotum, darbo diena prasideda nuo gero puodelio kavos.
Dirbdami su restauravimo projektu laikomės gana griežto režimo, tai padeda sustyguoti darbus, nuveikti kuo daugiau. Darbai būna labai skirtingi, dėl to ir darbo diena gali atrodyti visaip. Vienas dienas leidi ant pastolių, apsišarvavęs veido kauke ir šalmu, apsiginklavęs plaktuku ir skalpeliais, visas baltas nuo laiko dulkių… Kitos dienos pralekia maišant spalvas, senoviniu būdu gaminant dažus, tada rankose jau teptukai, o visur aplinkui – pigmentų indeliai. Tenka daug bendrauti su komanda, aptarinėti ir sisteminti atrastus dalykus, nusimatyti tolimesnius darbus, tikslus.
Kultūros ir istorijos paveldo restauravimas neretai veda prie dilemos – ar visi laiko ženklai, uždažymai ir sluoksniai yra vertingi. Kaip pasirenkama, kurį sluoksnį atidengti? Ar vieno istorinio periodo sluoksnis gali būti vertingesnis už kitą?
Ankščiau buvo suteikiama pirmenybė seniausiems sluoksniams, pavyzdžiui, jei būdavo matoma išlikusios gotikinės tapybos, būdavo be gailesčio šalinami vėlesnių laikotarpių autentiškos tapybos sluoksniai, paliekant juos nebent kaip zondus, nedidelius konservuotus plotus, informacijai ir bendram įsivaizdavimui, kad būta ir tokio laikotarpio. Dabar to tikrai nebėra, vyrauja tendencija kuo mažiau kištis ir rinktis – laikomi vertingais visi autentiškos tapybos sluoksniai, kad ir kokio periodo jie būtų.
Kiekvienas sluoksnis yra savaip vertingas ir informatyvus. Saugoma tai, ką galima išsaugoti, stengiamasi atrasti ir atverti kuo daugiau informacijos apie objekto istoriją, jo kismą laike. Tai daroma įvairiai, nuolat sprendžiant galvosūkius, atliekant tyrimus, zonduojant. Gali būti pašalinami tie autentiškos tapybos sluoksniai, kurių paviršius itin prastai išlikęs. Taigi, restauruotose erdvėse galima matyti įvairių laikotarpių sluoksnius, gražiai pasakojančius pastato istoriją, leidžiančius pajusti laiką. Rebusas, kaip šitų sluoksnių eksponavimą suderinti, kuo labiau atskleidžiant kiekvieną jų ir tuo pačiu kuriant visumą ir sprendžia restauratoriai.
Kokių savybių reikia turėti norint tapti geru restauratoriumi?
Kruopštumo ir kantrybės, o sienų tapybos restauravime – nebijoti dulkių, purvino ir fizinio darbo, nebijoti aukščio. Manau, kad kiekvienas restauratorius atranda savo motyvus dirbti ir būdus ištverti sunkumus. Man labai padeda meilė istorijai. Be to, restauruodama atradau malonumą dirbti komandoje. Kaip menininkė buvau labiau pratusi prie darbo vienumoje.
Esate meno laboratorijos „Kiaurai sienas“ kūrėja, sukūrėte gatvės meno projektą „Sienos prisimena“ – kodėl pasirinkote tokį formatą?
Taip, su Lauryna Kiškyte įkūrėme VšĮ „Kiaurai sienas“ ir su džiaugsmu pasinėrėme į naują patirtį. Mus domina meno galimybės dalyvauti visuomenės procesuose. O mano projektas „Sienos prisimena“ turbūt buvo tas taškas, kuriame pagaliau susitiko menininkė ir restauratorė. Projektas gimė iš meilės istorijai ir Vilniui. Tai buvo idėja, kurios užuomazgą savyje nešiojausi gan ilgai, ji staiga iškilo į paviršių man pačiai kiek netikėtu kampu.
Vaikščiodama Vilniaus senamiesčiu, dažnai mąstydavau apie tai, koks jis buvo seniau, mane labai veikė išlikę čia buvusio klestinčio žydiško pasaulio ženklai. Jie tyliai pasakojo apie pasaulį, kuris ilgus amžius buvo toks gyvas ir tikras, o tada, vos per akimirką, buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Galvojau ir apie tai, kad jis buvo ištrintas du kartus, antrą kartą – iš mūsų atminties, nes sovietmečiu labai kryptingai buvo vykdoma užmaršties politika. Todėl norėjosi prisidėti prikeliant atmintį, sukuriant ženklus, liudijančius pradingusį pasaulį. Restauruojant irgi prikeliamas jau nebeegzistuojantis pasaulis, sluoksnis po sluoksnio „kasantis“ prie esmės. „Sienos prisimena“ tapo tarsi būdu restauruoti atmintį.
Kodėl sienos? Gal dėl to, kad esu dailininkė monumentalistė ir natūraliai apie tai pagalvojau. Ir, žinoma, dėl to, kad tos pačios sienos buvo liudininkės tikrovės, apie kurią pasakoja projektas. Tuo pačiu, norėjosi į viską pažvelgti nauju žvilgsniu, kalbėti apie praeitį šiuolaikine kalba. Iš to gimė mintis apie trafaretinį gatvės meną. Taip, per visiškai šiuolaikinę prizmę, pavyko prakalbinti praeitį.
Kas Jus įkvepia kurti, kaip gimsta idėjos ir ar visos jos išvysta dienos šviesą?
Kurti mane įkvepia beveik viskas: kasdienybė, sutikti žmonės, perskaitytos knygos, kelionės, muzika, filmai, gamta. Gyvenimas. Idėjų gimsta labai daug, kai kurias užsirašau, kad neužmirščiau, kitos pačios niekaip neišeina iš galvos, kol nesiimu jų įgyvendinti. Ne visos idėjos tampa kūriniais, bet kai idėja man tikrai svarbi, kylanti iš gilumos ir stipraus vidinio poreikio, ji ištveria laiką, vis sugrįžta ir neduoda ramybės, kol vienu ar kitu būdu būna išreikšta.
Teksto autorė: Dalia Smagurauskaitė
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.