Šiais metais minėjome Melno taikos 600-ąsias metines. Melno taikos sutartimi 1422 m. rugsėjo 27 d. nustatytos tarpvalstybinės sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino iki šių dienų išlikusios atkarpos prieš keletą metų įrašytos į Kultūros vertybių registrą ir yra saugomos. Tai unikalus kultūros paveldo objektas. Viena sienos atkarpa (unikalus kodas – 31745) saugoma Pagėgių savivaldybėje, kita (unikalus kodas – 32633) Palangoje, trečia (unikalus kodas – 36149) – Šilutės rajone, Gardamo seniūnijoje, Bartininkų kaime. Įspūdinga, kad tiek metų praėjus yra matomas, apčiuopiamas to laikotarpio liudininkas. Sieną žymėjęs griovys kai kur siekia daugiau nei metro gylį, į viršų išplatėjęs iki 3 metrų pločio, iki šiol miškuose yra nesunkiai atpažįstamas. Neatsitiktinai ir besibaigiantys 2022-ieji buvo paskelbti Sūduvos metais, nes būtent šia sutartimi Sūduvos kraštas (Užnemunė) visam laikui buvo prijungtas prie LDK. Išlikę sienos atkarpos – gana neįprastas kultūros paveldo objektas, todėl norisi atkreipti į jį dėmesį. Tokio objekto be istorinių žinių nepastebėsi ir gal net neatkreipsi dėmesio. Todėl įdomi ir jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą istorija.
Kai kur griovys dvigubas ar net trigubas. Galima sakyti, kad čia plytinčios girios sieną žyminčiam grioviui ir padėjo išlikti. Jeigu būtų buvę dirbamos žemės, galėjo baigtis blogiau. Šį kraštą tyrinėjęs istorikas Vytenis Almonaitis ir su Junona Almonaitiene išleidęs kelionių žinynus „Šiaurės Skalva“ bei „Pietų Karšuva“, šiuose leidiniuose rašo ir apie šią sieną. „Įspūdingą sieną žymintį griovį Karšuvos girioje esame suradę ir aprašę savo knygose. Įtariu, kad tai antras pagal užimamą plotą (po Siauruko) kultūros paveldo objektas“, – sakė V. Almonaitis. Rinkdami medžiagą dar 2003 m. pasirodžiusiam knygos „Šiaurės Skalva“ pirmajam leidimui, autoriai jau tada yra parašę raštą Kultūros paveldo departamentui ir pasiūlę šį objektą įtraukti į Kultūros vertybių registrą. „Tauragės rajono savivaldybės paminklotvarkininkas, dabar jau miręs Edmundas Mažrimas yra daug nuveikęs šią sienos liniją fiksuodamas, aprašydamas, surasdamas“, – pridūrė V. Almonaitis. E. Mažrimas yra teigęs, kad daugiausia autentiškų dalykų išliko sienos ruože nuo Šventosios iki Jūros upės, iš viso saugotina apie 25 kilometrai buvusios sienos linijos. Sienos identifikavimui reikėjo sukaupti daug istorinės medžiagos, išstudijuoti daug žemėlapių, ypač pravertė vokiški Antrojo pasaulinio karo žemėlapiai. Paskui dvi vasaras sienos linija buvo nustatinėjama natūroje. Šio titaniško darbo įrankiai buvo paprasčiausi – dvimetris, kompasas, fotoaparatas, žemėlapiai. Beieškant sienos linijų pastebėta, kad ties sienos posūkiais buvo supilti kapčiai, o ant jų viršaus dar užridentas akmuo. Kapčių miškuose išlikę daug, o akmenys dažniausiai dingę. Sieną žymėjęs griovys daugelyje vietų Antrojo pasaulinio karo metais buvo pritaikytas apkasams.
Keliaujant po Jurbarko rajoną V.Almonaitis siūlo būtinai stabtelti, paėjėti mišku ir savo akimis pamatyti, kaip kadaise atrodė siena tarp LDK ir Vokiečių ordino. Tai gana įspūdinga. „Vidugirio vienkiemis Jurbarko rajone, prie kurio yra Mažajai Lietuvai reikšminga istorinė vieta, pasiekiamas Jurbarko–Tauragės asfaltkeliu. Nuo sankryžos, kur išsišakoja šis kelias ir plentas į Šilutę, reikia važiuoti 7,6 km. Tuomet kairėje kelio pusėje pasimato aikštelė, ties kuria prasideda keli miško keliukai. Čia pat yra buvusios tarpvalstybinės sienos linijos posūkio taškas“, – kaip surasti šią vietą aiškino V. Almonaitis. Kaip rašoma keliautojo žinyne „Šiaurės Skalva“ (244 p.), Melno sutartyje buvo numatyta, kad valstybių siena per Sūduvą eis iki „Nemuno upės kranto, kur iš priešingos pusės yra upė, vadinama Šventąja (…) Nuo čia einama Šventąja aukštyn dvi mylios. Ir nuo tos vietos, palikus tą upę, reikia eiti per dykrą, kaip tik galima tiesiau, iki pat Jūros upės, paliekant Nemuno upę kairėje per dvi mylias“. Kitaip sakant, nuo Šventosios žiočių siena apie 15 km turėjo eiti į šiaurę, po to pasisukti į vakarus. Toliau siena 1 mylią ėjo Jūros upe.
Priminsime, kad taikos sutartis tarp LDK ir Vokiečių ordino buvo pasirašyta prie Melno ežero, dešiniajame Vyslos krante (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje. Sutartimi Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Melno taikos priežastis buvo ta, kad 1422 m. Jogailai su Vytautu paskelbus Ordinui karą, Ordinas nebuvo pasiruošęs kariauti, tad nusprendė gintis pilyse. Po Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių susijungimo magistras paprašė taikos. Melno taika iš esmės buvo pergalės prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje (1410) rezultatas. Ši data yra teisinės ir politinės Žemaitijos nepriklausomybės istorinis taškas. Tačiau nuo Lietuvos buvo atskirtos vakarinės lietuvių žemės ir jose besiformuojanti Mažoji Lietuva. Tik teritorija tarp Palangos ir Šventosios, kurios ypač siekė Vokiečių ordinas, atiteko Lietuvai. Lietuva gavo priėjimą prie Baltijos jūros. Ši teritorija perskyrė Vokiečių ordiną ir Livonijos ordiną. Sienos delimitacija (padėties, krypties nustatymas natūroje) pradėta 1423 m. gruodžio mėn. Ji tęsėsi nuo Luko upės ir Elko miesto dabartinėje Lenkijoje iki Baltijos jūros, ėjo vandens telkiniais ir sausuma ir egzistavo iki pat 1923-ųjų, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą – iš viso 501 metus ir yra viena stabiliausių sienų Europoje. Melno taika istorikų pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu, ji net gavusi „Amžinosios taikos“ vardą. Siena nustatyta ne ugnimi ir kalaviju, o susitarimu. Po jos sudarymo prasidėjo ramesnis gyvenimas. Ištisus penkis šimtmečius sieną pripažino besikeičiantis pasaulis. Deja, neišliko greta sienos stovėję kordonų ir postininkų pastatai.
„Dar įdomu, kad kitoje Nemuno pusėje nuo Ramoniškių iki Vištyčio ežero ta pačia sutartimi nustatyta siena tebėra ir šiandien“, – sakė V. Almonaitis, pats nukeliavęs nuo Lenkijos Elko (lietuviškai – Luko) miesto iki Baltijos jūros palei 1422 m. nustatytą sieną, užfiksavęs išlikusius jos ženklus. Keliautojo žinyno autoriaus teigimu, dar daug reikia nuveikti, kad šis į Kultūros vertybių registrą įrašytas unikalus objektas taptų įdomus turistams. Į Melno sutartimi nustatytą sieną galima žvelgti ir kaip į Europos bendrą paveldą, kuris dar laukia tinkamo atskleidimo ir geresnio pažinimo.
Kultūros paveldo departamento informacija
Nuotr.: Vytenio Almonaičio