Lankytinos vietos Kaišiadoryse.
Kaišiadorių apylinkės turtingos įvairiausiais akmenimis, galingais, saugomais ąžuolais ir pušimis, galvą apsuks gravitacinė kalva ir vaizdai atsiveriantys nuo Mergakalnio atodangos. Daugiau nuostabių vietų Kaišiadoryse:
Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškė Guronyse
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė Guronyse, Rožinio slėpinių parkas. Antrasis Lietuvos kardinolas itin brangino Rožinio maldą, todėl šio garbingo ganytojo atminimas buvo įamžintas Rožinio slėpinių keliu Guronių kaime. Parke pastatytos 5 koplytėlės su freskomis, vaizduojančiomis scenas iš Biblijos bei Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius, Švč. Mergelės Marijos statula, koplyčia. Veikia rekolekcijų namai, rožinių ekspozicija.
Mergakalnio atodanga – nustebins kiekvieną.
Lankytinos vietos Kaišiadoryse džiugina gamtos perlais.
Mergakalnio atodanga – aukščiausia atodanga, esanti prie Kauno marių (42 m aukščio). Nuo jos atsiveria platus vaizdas. Matosi Paukščių sala, Kruonio HAE. Vienas iš padavimų mena, kad nuo šio skardžio buvo numetamos palaido elgesio moterys. Prieš metant jos buvo įkišamos į statines, prikaltas vinių, arba į maišus, kartu su pasiutusiomis katėmis. Kita legenda byloja apie gražuolę vietinio pono dukrą, įsimylėjusią arklininką. Turtuolis supyko, tad arklininkas buvo išsiųstas į rekrūtus, o dukra – užrakinta. Tačiau vieną naktį baltai apsirengusi mergina, pasikinkiusi arklius, nulėkė tiesiai nuo skardžio. Nuo to laiko, kai per pilnatį Nemune atsiranda Mėnulio takas, ją galima išvysti šukuojančią plaukus ir dainuojančią. Trečioji legenda pasakoja apie karieta nuo priešų bėgusią karalienę, vardu Katerina. Ji pasirinko nulėkti su karieta nuo skardžio, užuot pasidavusi persekiotojams.
Girelės pažintinis takas
Lengvam pasivaikščiojimui gamtoje siūlome keliauti Girelės pėsčiųjų taku (apie 1,7 km), kuris prasideda šalia Paukštininkų gatvės. Čia įrengtas informacinis stendas. Pirmiausiai akis paganysite į meniškus kaišiadoriečių sukurtus inkilus, iškabintus pakelės medžiuose – 2012 m., minint Paukščių dieną, gimė „Inkilų alėja“. Toliau prieisite riedlenčių ir dviračių aikštelę. Vėliau, nusukę miško takeliu, aplankysite didžiulį ąžuolą, toliau tęsite kelionę mišku iki medinio tiltelio ir Girelės miško poilsiavietės, kurioje įrengtos pavėsinės, laužavietė, sūpynės, suoliukai bei medinis lieptelis į Girelės I tvenkinį. Grįžti atgal galima tuo pačiu taku arba per miestą Gedimino gatve.
Netoli Maisiejūnų piliakalnio ir Kruonio HE yra gravitacinė kalva. Atvykite automobiliu, pastatykite jį įkalnėje, išjunkite pavarą, ir pamatysite kaip mašina rieda ne nuo kalvos žemyn, bet į viršų.
Kaukinės ežeras „Žiedelis“
Spėjama, kad tai vienintelis meteoritinės kilmės ežeras Lietuvoje. Ežeras telkšo kaimo viduryje, kelių kryžkelėje. Tai taisyklingo apskritimo formos, 1,2 ha ploto 14-18 m gylio ežeras. Galbūt dangaus kūno skeveldra nukrito į Kaukinės kaimą ir išmušė duobę, kuri vėliau prisipildė vandens. Šalia ežero auga įspūdingos Kaukinės liepos, kurių amžius siekia per 100 metų, aukštis – daugiau nei 30 metrų, o kamienų apimtys – virš 5 metrų. Tai vieta, kur susipina daug gamtos, mitologijos, kultūros paslapčių. Daug galvosūkių mokslininkams ir vietos gyventojams.
Maisiejūnų piliakalnis
Pirmasis piliakalnis įrengtas Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi, 33×13 m dydžio. Jos pietvakarių, pietryčių ir šiaurės rytų kraštuose supiltas 0,6 m aukščio, 3-10 m pločio pylimas. pietvakarių papėdėje yra 25 m pločio, 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 8-14 m aukščio. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, pietrytinis šlaitas dirvonuoja. pietvakarių aikštelės krašte yra erozinė įduba. Ties Kruoniu ant Strėvos kairiojo kranto stūksantis Maisiejūnų piliakalnis, tikėtina, supiltas apie IV-V a. Šią vietą pamėgo besidomintieji baltų kultūra, archeologija, istorija. Senovė čia atgimsta kasmet per rudens lygiadienį. Jau tradicine tapusioje Baltų kultūros šventėje demonstruojami senieji amatai, kostiumai, vyksta gamtos garbinimo apeigos, muzikuoja senojo folkloro grupės. Šią šventę žinomas rašytojas Edmundas Malūkas apibūdina kaip atgaivą tiems, kurie ieško dvasingumo ir „kitokių švenčių“ – be trankios muzikos, alkoholio ir pigių suvenyrų.
130 m į pietvakarius nuo pirmojo yra antrasis Maisiejūnų piliakalnis, o 250 m į šiaurės vakarus išlikę Maisiejūnų pilkapiai. Tai – vieni iš geriausiai išlikusių Nemuno vidurupio archeologinių paminklų. Viduramžiais šios apylinkės buvo strategiškai svarbios, nes Nemuno vidurupiu ėjo gynybinė pilių linija, sauganti Lietuvos sostines – Vilnių ir Trakus – nuo kryžiuočių antpuolių. Tikėtina, kad netoliese 1348 m. vasario 2 d. įvyko Strėvos mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino. Lietuviai jį pralaimėjo, jame galbūt žuvo didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs Narimantas ir Mantvydas. Įdomu tai, kad kryžiuočių kronikose rašoma, kad nustumti ant užšalusios Strėvos nuskendo 12, o gal net ir visi 20 tūkst. lietuvių karių. Jei šie skaičiai būtų arti tiesos, tai reikštų kad lietuvių gynyba visiškai palaužta ir galima užimti šalies teritoriją. Tiesa ta, kad po šio neva didingo laimėjimo kryžiuočiai kurį laiką ne taip intensyviai puldinėjo, žinoma, ir lietuvių gynybinė galia susilpninta. Galbūt ordinas teikdamas tokius skaičius siekė padidinti savo prestižą ar pritraukti daugiau karių. Šiam istoriniam įvykiui atminti kalno papėdėje pamatysite kovos kirvio formos skulptūrą, sukurtą 2009 m dailininko Alfonso Vauros. Patogiausia prie Maisiejūnų piliakalnio atvykti automobiliu, stovėjimo aikštelės nėra – palikite jį šalikelėje. Netoliese – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, vaizdinga Strėvos pakrantė.
Budelių piliakalnis
Viešint Kaišiadorių rajone, ar persikėlus į jį Padalių keltu, tiesiog būtina aplankyti netoliese esantį piliakalnį. Budelių piliakalnis yra vienas vizualiausių Kaišiadorių rajone su gražiu nuo jo atsiveriančiu vaizdu į Nerį, jos vingį, apylinkes. Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Gal todėl piliakalnis dar vadinamas Skarbu. Piliakalnis įrengtas Neries kairiajame krante esančiame kyšulyje, suformuotame dviejų gilių daubų, iš kurių šiaurės vakaruose teka Ravo upelis. Aikštelė keturkampė, pailga rytų-vakarų kryptimi, 24×13 m dydžio. Vakariniame aikštelės krašte supiltas kūgio formos pylimas, rytinėje pusėje supilti trys pylimai. Šoninių šlaitų aukštis – iki 25-26 m. Piliakalnio vakarų papėdėje yra 3 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.
Piliakalnis vadinamas Skarbu, Skarbo kalnu, Skarbokalniu. Vieni pasakoja, kad jį kepurėmis supylę prancūzai, kiti sako, jog švedai.
Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Greičiausiai, todėl piliakalnis ir imtas vadinti Skarbu (skarb lenkiškai reiškia lobį).
Žinomas pasakojimas, kaip Žaslių klebonas bandė paimti užburtą lobį. Klebonui prisisapnavo, kad galėsiąs pasiimti lobį, kai atlaikys piliakalnyje mišias. Jis taip ir padarė. Baigiant mišias, „skarbas“ jau pradėjęs kilti į paviršių, tereikėjo užgesinti žvakes. Tačiau klebonas buvo pamiršęs paimti įrankį, su kuriuo žvakės gesinamos, todėl zakristijonas jas užpūtęs. Tada kažkas sudundėjo, sugriaudėjo ir brangenybės nugrimzdo į gelmes. Kunigas bandęs dar kartą laikyti mišias, bet turtai jau nebeiškilę.
Pasakojama, kad statant trianguliacijos bokštelį pylime rasta plytgalių, molinis puodas. Kalbama, kad piliakalnyje buvo randama senovinių pinigų.
Dar pasakojama, kad viduramžiais šioje vietoje stovėjusi pilis, kurią nuolatos puldavę kryžiuočiai. Paskutiniojo puolimo metu, norėdami pilyje paslėptų brangenybių, kryžiuočiai išžudė visus lietuvius, kol liko tik trys gynėjai – Nargė, jos sužadėtinis Dangis ir jos brolis Baumis. Kryžiuočiai kankino ir nužudė abu vyrus, bet jie neišdavė turtų, o paskutinioji likusi Nargė išprašė kryžiuočių komtūro duoti durtuvą, sakydama, kad juo parodys kur besą lobiai, tačiau pati sau smogė į krūtinę ir sukniubo ant savo brolio ir mylimojo lavonų. Kryžiuočiai taip ir liko nesužinoję, kur slepiami pilies lobiai, nors joje jau nebeliko nė vieno gynėjo. Nuo to laiko piliakalnis vadinamas Skarbo kalnu arba Budelių piliakalniu (pabrėžiant kryžiuočių nuožmią kovą prieš lietuvius).
1921 m. buvo atlikti žvalgymai, kuriuos vykdė Petras Tarasenka.
1971 m. piliakalnį žvalgė Adolfas Tautavičius. Ekspedicijos metu į vakarus nuo piliakalnio buvo pastebėtas kultūrinis sluoksnis, gyvenvietės teritorijoje rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių.
1999 m. ir 2008 m. vyko žvalgomieji tyrinėjimai.
Yra nuomonių, kad piliakalnis buvo apgyvendintas greičiausiai dar I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje vienos rytiniams baltams priklausiusios šeimyninės bendruomenės, kuri jau laikotarpyje po Kristaus įsirengė čia medinę pilaitę. Tą pilaitę nuolat vis labiau tvirtino. Gyventa čia buvo iki I tūkstantmečio po Kristaus pabaigos – antrojo tūkstantmečio pradžios.
Radiniai: molinio verpstuko dalis, lipdytos keramikos šukės grublėtu paviršiumi iš piliakalnio papėdėje esančios senovės gyvenvietės datuojamos III–V a., piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai yra būdingi kovų su kryžiuočiais laikotarpiui.
Neatmestina (Vykintas Vaitkevičius knyga „Neris, 2007 m. ekspedicija“), kad retas ir neįprastas piliakalnio pavadinimas Skarbas, kuris šiandien sutampa su lenkų skarb „turtas, lobis“, slepia Parbaus – XIII a. kunigaikščio iš Neries žemės – vardą (Parbusse de Nere – Gudavičius 1998, 165). Nuo aukšto ir vaizdingo piliakalnio pylimo tolumoje matyti Kernavė (Avižonis 1927, 19–20).
Parnužis ( vok. Parbusse de Nere) arba Parnus, Parbus, dar žinomas kaip Parbus iš Neries – kunigaikštis, ištikimas Mindaugo valdinys. Valdė istorinę Neries žemę. Parnužis – pirmasis žinomas aukšto rango Lietuvos diplomatas. Jis vadovavo Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV 1251 m. tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto.
Įvairių archeologijos paminklų šiose apylinkėse turime ne vieną. Galime prisiminti netoliese esantį Laukagalio akmenį, Mončiūnų piliakalnį, Guronyse esančius alkakalnius. Todėl galima manyti, kad I tūkstantmetyje po Kristaus šiose vietovėse formavosi baltų genčių centrai, kurie istorinių procesų eigoje galėjo susijungti į stambesnį vienetą, įėjusį į susikūrusios XIII a. Lietuvos valstybės sudėtį.
Istorikas Konstantinas Avižonis Skarbo kalną laikė vienu svarbiausių ir stipriausių Kernavės gynimo punktų.
XIX a. Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne apie piliakalnį rašoma: „Peizažas nuo kalno kerintis: papėdėje didelės tarpumiškės, perskirtos sraunių upokšnių, čia pat daubomis tekančių tiesiog į Viliją, kairėje ir dešinėje, kiek tik akis aprėpia, miškai, kalnai, slėniai, miesteliais, dvareliais ir sodžiais nusėti, tarp jų dangiška juosta nuostabiais vingiais Vilija teka; gal čia ir buvo deivės Mildos altorius, tai rodo pati puiki vieta. Vis dėlto pavadinimas kitoks: žmonės tą kalną Skarbu vadina, tvirtindami, kad tame kalne yra paslėptas lobis“.
Žinomas geografas Česlovas Kudaba šį piliakalnį laikė gražiausiu visame Paneryje.
Darsūniškio mineralinis šaltinis
Būdami Darsūniškyje, pasukite prie šv. Jurgio vartų, už kurių rasite ypatingai retą bei unikalų šaltinį, turintį tokią anijonų ir katijonų sudėtį, kokia būdinga mineraliniam vandeniui. Lietuvos geologijos tarnyba šį šaltinį įtraukė į įdomiausių Lietuvos šaltinių ir versmių TOP 10-uką.
Antakalnio daugiakamienė liepa
Liepa yra valstybės saugomas gamtos paminklas. Daugiau nei prieš 90 metų šios liepos motininis kamienas buvo nupjautas, tačiau jis išleido 10 kamienų – liepaičių. Neseniai dėl didelės vėtros kamienų skaičius sumažėjo. Nuvažiuokite, aplankykite, suskaičiuokite, kiek kamienų liepa turi dabar.
Laukagalio akmuo (Didysis, Aukuras, Velnio sostas)
Tai rusvo stambiagrūdžio granito akmuo. Jis – pailgas, orientuotas šiaurės–pietų kryptimi, 5,15 m ilgio, 4,10 m pločio ir iki 2,3 m aukščio. Akmens šiaurinė dalis aukštesnė, pietinėje dalyje yra tarsi pakopa. Akmens aukščiausioje (šiaurinėje) dalyje išgludintos 7 duobutės. Jos apie 5 cm skersmens, 2 cm gylio, išsidėsčiusios vidutiniškai 15 cm atstumu viena nuo kitos. Duobučių išsidėstymas primena Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždyno struktūrą. Pietinėje akmens dalyje – nulyginta plokštuma (altorėlis), jo pakraštyje yra iškalti trys 10–12 cm pločio grioveliai (latakai) plokščiu dugnu. Vienas iš jų horizontalus ir yra apie 80 cm ilgio ir 8–10 cm gylio. Kiti du grioveliai iškalti nuo šio griovelio galų ir eina akmens šonu žemyn. Vakarinis griovelis yra 0,7 m, o rytinis – 0,8 m ilgio. Atstumas apačioje tarp šių griovelių galų yra 1,6 m. Pasakojama, kad akmuo yra senovinis aukuras, aplinkui jį augęs ąžuolynas, o ant šio akmens buvo kūrenama ugnis, aukojami gyvuliai. Žmonės prisimena, jog ąžuolynas buvęs dar ir XX a. pradžioje, tačiau dabar likęs tik vienas ąžuolas. Ažuolų šaknų dar neseniai buvo randama ariant žemę. „Velnio sosto“ akmuo yra gavęs dėl to, kad žmonės ant akmens neva matydavę sėdintį velnią ir bešildantį prieš saulę.
Varkališkių miško pušis
Iš trijų saugomų Varkališkių miško pušų liko tik viena – trečioji. Trečioji pušis yra antra rajone ir trečia visoje Lietuvoje pagal kamieno storį. Jos kamieno apimtis – 4,05 m., aukštis – 26 m, skersmuo – 134 cm. Amžius – per 220 m.
Lašinių konglomeratų atodanga
Ji yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Einant akmenuotu griovos dugnu galima pasigrožėti konglomeratais ir išskirtiniu gamtos grožiu – žiojėjančiomis uolomis, urvais ir pagaliau pamatyti Lašinių „paltį“ – didžiausią šlaite gulintį konglomeratų luistą.
Sekionių ąžuolas
Sekionių ąžuolas, augantis Sekionių kapinėse (netoli Darsūniškio) yra įspūdingo dydžio – kamieno apimtis net 7,05 m. VSTT apie šį ąžuolą rašo taip: „Yra įspūdingas Darsūniškio (Kaišiadorių r.) ąžuolas, kurio kamienas 7,05 m apimties, tačiau jis nėra paskelbtas gamtos paveldo objektu. Darsūniškio ąžuolas kur kas išvaizdesnis už kai kuriuos, turinčius gamtos paminklo statusą. Specialistai, įvertindami medžio būklę, kiekvieną senolio ąžuolo aprašymą pradeda žodžiais: „medis pasiekęs gamtinę brandą ir yra degeneracijos būklės“. Tai yra savaime suprantamas procesas. Medienos degeneracija prasideda ąžuolui sulaukus 250–300 metų. Kamienai tuomet būna pasiekę apie 1 m skersmenį (3 m apimties). Ąžuolas, kurio kamieno apimtis siekia 7 m, yra ne mažiau kaip 700 metų.“
Ringailių II akmuo.
Jis yra Alsyčios upelio šlaite. Akmens aukštis – 220 cm, ilgis – 325 cm, plotis – 112 cm. Riedulys skaldytas, degintas ir net sprogdintas. Pasak vietinių gyventojų, iš šio akmens padaryta daug antkapinių paminklų. Maždaug trečdalis akmens yra žemėje.
Karčiupio miško ąžuolas.
Tai vienas storiausių medžių Kaišiadorių rajone. Kamieno apimtis – 5,95 cm, aukštis 35,5 m. Išsiskiria labai tiesiu kamienu. Amžius apie 250 metų.
Kovaičių akmenys.
Kovaičių Statusis akmuo yra aukščiausias rajone: aukštis – 362 cm, ilgis – 294 cm, plotis – 191 cm. Kovaičių Gulsčiasis akmuo yra greta minėto akmens. Jo aukštis – 148 cm, ilgis – 351 cm, plotis – 225 cm.
Saugomi gamtos paveldo objektai.
Varkališkių miško pušis.
Iš trijų saugomų Varkališkių miško pušų liko tik viena – trečioji. Trečioji pušis yra antra rajone ir trečia visoje Lietuvoje pagal kamieno storį. Jos kamieno apimtis – 4,05 m., aukštis – 26 m, skersmuo – 134 cm. Amžius – per 220 m.
Lašinių konglomeratų atodanga. Ji yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Einant akmenuotu griovos dugnu galima pasigrožėti konglomeratais ir išskirtiniu gamtos grožiu – žiojėjančiomis uolomis, urvais ir pagaliau pamatyti Lašinių „paltį“ – didžiausią šlaite gulintį konglomeratų luistą.
Lašinių akmuo. Akmuo yra valstybės saugomas. Jo aukštis – 1,3 m, ilgis – 4 m, plotis – 2,4 m, horizontali apimtis – 2,4 m.
Uogintų ąžuolas.
Oginskių giminės pradžia laikoma netoli Kaišiadorių esanti vietovė – Uogintai.
1486 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Uogintų dvarą padovanojo Smolensko kunigaikščio Vasilijaus Hbašinos anūkui Dmitrijui Hlušonskiui. Pagal vietovardį (Ogintai) Hlušonskio palikuonys ėmė vadintis Oginskiais. Vėliau Oginskiai įsigijo Kruonio, Strėvininkų (dabar Mūro Strėvininkai) dvarus dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje bei kitose Lietuvos vietose.
Daugiau apie Uogintus: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Uogintai
Daugiau apie Oginskius: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskiai
Uogintų kaime auga ąžuolas – savivaldybės saugomas gamtos paminklas. Jam apie 200 metų, aukštis 25 m, kamieno apimtis 4,26 m, skersmuo 1,34 m.
Gastilionių ąžuolas.
Gastilionių ąžuolas – tai storiausias medis Kauno marių regioniniame parke. Kamieno apimtis 5,25 m, aukštis 21 m. Tai valstybinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas saugomu 2008 m.
Borų miško pušis.
Medis Borų miško pakraštyje. Pasakojama, kad kažkada prie pušies vaidendavosi (lyg tai kažkur šalia buvo palaidotas Pirmojo pasaulinio karo metu žuvęs kareivis), todėl į medį buvo įkaltas metalinis kryžius su Nukryžiuotoju. Paprastosios pušies kamieno apimtis – 3 m, skersmuo – 95 cm, amžius apie 170 metų. Pušis 1999 m. paskelbta valstybės saugomu botaniniu kraštovaizdžio objektu.
Antakalnio pušis.
Įdomi pušis auga Antakalnio kaimo kapinėse. Kamieno apimtis 3,2 m, skersmuo – 102 cm. Medžiui daugiau nei 150 metų. Vėjas suformavo įdomią pušies lajos formą.
Pastrėvio hidroelektrinė.
Bačkonių hidrojėgainė (dar kitaip vadinama Pastrėvio hidrojėgaine) pastatyta 1955 metais užtvenkus Strėvos upę. Ši Kaišiadorių rajone esanti 300 kW galios elektrinė per metus pagamina 1,7 mln. kWh elektros energijos. Pastrėvio mHE yra pastatyta 1998 metais ant Strėvos upės Kaišiadorių rajone, Bačkonių kaime. Tai pirmoji 300 kW galios UAB „Renerga“ elektrinė, per metus pagaminanti 1,7 mln. kWh elektros energijos. Pagal Kraštovaizdžio paveldo apsaugos specialistų rekomendacijas įmonė sutvirtino šalia Pastrėvio HE esančių piliakalnių šlaitus.
Girelės pažintinis takas.
Lengvam pasivaikščiojimui gamtoje siūlome keliauti Girelės pėsčiųjų taku (apie 1,7 km), kuris prasideda šalia Paukštininkų gatvės. Čia įrengtas informacinis stendas. Pirmiausiai akis paganysite į meniškus kaišiadoriečių sukurtus inkilus, iškabintus pakelės medžiuose – 2012 m., minint Paukščių dieną, gimė „Inkilų alėja“. Toliau prieisite riedlenčių ir dviračių aikštelę. Vėliau, nusukę miško takeliu, aplankysite didžiulį ąžuolą, toliau tęsite kelionę mišku iki medinio tiltelio ir Girelės miško poilsiavietės, kurioje įrengtos pavėsinės, laužavietė, sūpynės, suoliukai bei medinis lieptelis į Girelės I tvenkinį. Grįžti atgal galima tuo pačiu taku arba per miestą Gedimino gatve.
Girgždų akmuo.
Pažymėtas senu informaciniu ženklu. Akmuo įvairiaspalvis, jo ūgis – 310 cm, pado plotis – 258 cm, ilgis – 300 cm. Pagal savo tūrį šis akmuo užima trečią vietą tarp Kaišiadorių rajone saugomų geologinių gamtos paveldo objektų.
Totoriškių akmuo.
Tai vienas ilgiausių Kaišiadorių rajono akmenų. Jo ilgis yra 4,1 m, plotis – 2,8 m, aukštis – 2,6 m. 1999 m. akmuo paskelbtas valstybės saugomu.
Lankytinos vietos Kaišiadoryse – daugiau informacijos Kaišiadorių turizmo informacijos centre: https://turizmas.kaisiadorys.lt/