Blinstrubiškių miškas – Raseinių rajone besidriekiantis miško masyvas, turtingas saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, natūralių buveinių. 2005 m. miško ekosistemai išsaugoti įsteigtas biosferos poligonas, o visa saugoma teritorija priskirta Natura 2000 tinklui kaip buveinių ir paukščių apsaugai svarbi teritorija, kurios didžiausia vertybė čia perinčios jūrinių erelių poros. Tokios teritorijos Lietuvoje yra trys: Kuršių Nerija, Nemuno delta ir Blinstrubiškių miškas.
Jūrinis erelis stambiausias ir didžiausias Lietuvos plėšriųjų paukščių atstovas. Jūrinių erelių kūno ilgis nuo 70 iki 92 cm ilgio. Išskėstų sparnų ilgis – beveik 2 metrai. Jūriniai ereliai gyvena iki 20 metų ir suaugusių paukščių išvaizdą įgauna sulaukę 5-6 metų. Šie didingi paukščiai aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausiausi Lietuvos vakaruose apie Nemuno deltą ir aplink Kuršių marias. XIX a. viduryje dar buvo įprasti Lietuvos miškų paukščiai, tačiau vėliau išnyko ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Po ilgos pertraukos – 1987 m. jūriniai ereliai vėl apsigyveno Lietuvoje. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, dabar šalyje gyvena apie 150–170 jūrinių erelių porų. Raseinių rajone, Blinstrubiškio miške šie paukščiai įsikūrė beveik prieš du dešimtmečius ir šiuo metu gyvena net trys poros. Užaugę ir gimtus lizdus palikę ereliukai tampa savotiškais Raseinių rajono ambasadoriais ir pasklinda įvairiomis kryptimis.
Blinstrubiškių miške ir šalia esančiose Paupio žuvininkystės ūkio tvenkiniuose jūriniai ereliai aptinkami ištisus metus, o pavasarinių ir rudeninių migracijų metu čia galima pamatyti kelias dešimtis šių didingų paukščių. Didelę jūrinių erelių koncentracija lemia geros maitinimosi sąlygos. Šie žuvininkystės tvenkiniai apsupti miškų, aplinkinės teritorijos mažai apgyvendintos, todėl ereliai čia gali ramiai ilsėtis, doroti grobį, nakvoti neskrisdami toli nuo tvenkinių. Dalis jų čia pasilieka žiemoti. Žiemos metu šie paukščiai maitinasi tvenkinių properšose iškylančiomis dūstančiomis ar žuvusiomis žuvimis, užsilikusiais vandens paukščiais, dvėseliena.
Jūriniai ereliai yra sėslūs, klajojantys ar artimi migrantai. Lietuvoje žieduotų jauniklių dažniausiai aptinkama gretimose valstybėse ir tik vienas kitas paukštis nuskrenda toliau. Mūsų šalyje pastebėta iš Estijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos, Vokietijos atskridusių paukščių. Šiais metais reaguojant į miško lankytojų pateiktą pranešimą Blinstrubiškio miške buvo aptiktas nusilpęs ir jau skristi nebegalintis jaunas jūrinis erelis. Erelio kojas žymėjo žiedai su įrašais Poland 5848AX Gdansk, PV78. Paukštį Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai perdavė VŠĮ ,,Nuaro fondas”, kurie rūpinasi sužeistais laukiniais gyvūnais.
Paukščių ekologija ir elgesys tiriami įvairiais metodais. Vienas jų, ypač dažnai ir plačiai naudojamas visame pasaulyje – žiedavimas. Tarptautinė jūrinių erelių žiedavimo spalvotais žiedais programa pradėta 1976 m. Skandinavijos šalyse. Vėliau į šį projektą įsijungė kitos Europos šalys, o nuo 1992 m. ir Lietuva. Žiedavimu išaiškinami paukščių migracijų maršrutai, žiemojimo vietos, amžiaus trukmė, žuvimo priežastys, gausumo tendencijos ir daugybė kitų paukščių ekologijos ir elgesio klausimų. Šis metodas yra paprastas ir patikimas: žiedas uždedamas paukščiui ant kojos, yra tarsi jo tapatybės kortelė. Vėliau, kur nors tą paukštį pagavus, radus žuvusį ir perskaičius jo žiedo numerį, galima nustatyti kur, kokio amžiaus ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo žieduotas, kokiu greičiu ir kokį atstumą jis nukeliavo, koks likimas jį ištiko. Labai svarbu, kad apie kiekvieną aptiktą paukštį būtų pranešama specialistams.
Radus žieduotą paukštį ar tik jo žiedą, reikia pranešti Lietuvos žiedavimo centrui, įsikūrusiam T. Ivanausko zoologijos muziejuje, el. likcentras@gmail.com arba Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijai; el. paštas zemaitija@saugoma.lt, dubysos.rp@saugoma.lt. Gyvą paukštį reikia paleisti su tuo pačiu žiedu, o informaciją nurašyti ir perduoti.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija