Atvykote į Klaipėdą, aplankėte delfinariumą, išsimaudėte jūroje ir jau ketinate vykti namo? Palaukite – „Keliaujančios mamos” ambasadorė Klaipėdos rajone Toma, turi Jums keletą idėjų, ką tikrai verta aplankyti ir pamatyti nenutolstant nuo Klaipėdos.
Gargždų Kalniškės piliakalnis
Norėdami pristatyti Klaipėdos regioną mamoms, pirmiausiai išsirinkome Gargždų Kalniškės piliakalnį. Laiko turėjom nedaug, jis buvo arčiausiai, žinojom tikslią vietą, bet dar niekada ten lankytis neteko.
Gražesnio laiko aplankyti piliakalnį turbūt nebūtume galėję išsirinkti. Buvo labai saulėtas ir labai šaltas antradienio vakaras. Šaltukas paskatino apeiti jį prabėgom, kad vaikas nesušaltų.
Kalniškių piliakalnis lyg Alpės mažesniu masteliu: kalnelis, takelis, miškelis, upelis… Nuo viršūnės atsiveria miesto panorama, matosi Gargždų bažnyčia, kelias, na o viršūnę mūsų 1 metų ir 5 mėnesių Adomas pasiekė pats! Rimtai!
Bevaikščiojant radom išsamius informacinius stendus, kuriuos nuoširdžiai perskaitėm, suoliukus prisėsti, o prisėsti, nors piliakalnis ir neaukštas, norisi, mat su vežimu ten nepravažiuosi, o jei vaikas pats eiti nenori, nešant jį vis tiek pavargsite. Būnant ten pagalvojau, kad čia kaip tik pasitarnautų nešyklė, kurią jau kuris laikas esu primiršus.
Vietos mašinai pasistatyti sočiai, laiptelių kojoms pamankštinti irgi, ne viena šiukšlinė, ko ne retai pasigendu. Žodžiu viskas puikiai.
Ten galima drąsiai keliauti ne tik su šeima ir vaikais pavakaroti, bet mylimąją į pasimatymą pakviesti, o vėliau jau gal ir prie altoriaus.
Gargždų parkas
Jame tekę būti ne kartą, bet niekada neteko būti ir stebėti jo mamos ambasadorės akimis. Niekada nesusimąsčiau eidama ar yra visko, ko reikėtų mamai, šeimai?
Tai visų pirma, jei į parką keliausite per miestą, tai prie įėjimo rasite kavinę/restoraną/viešbutį Lijo, ten nusipirkus kavos, parke pasivaikščioti bus daug smagiau.
Kaip ir būdinga pavasariui, gamta atbunda ir visa žolė žydi mažomis baltom ir geltonom gėlytėm. Labai daug suoliukų, prie kas antro šiukšlinė, ko dažnai pasigendame.
Prie vaikų aikštelės wc, aikštelėje ne tik daug supynių bei laipynių mažiesiems, bet ir vystymo lenta, nei vienam parke dar tokio dalyko nemačiau. Šiuo metu visi krantai žydi narcizais, ypatingas metas!
Takeliai pritaikyti ir vežimams, ir dviračiams, ir paspirtukams. Yra sporto aikštelė su treniruokliais.
Prie mat Minijos upės gali nueiti gražiu mediniu taku ir gulte prisėdus paskaityti knygą, užkąsti, tiesiog atsipūsti. Gargždų parke yra viskas, ko gali prireikti kokybiškam pasivaikščiojimui su šeima. Rekomenduojame!
Lietuvininkų ąžuolynas
Lietuvininkų ąžuolynas – mistinė vieta. Lyg vaikščiotum knygų puslapiais. Senoviškų knygų puslapiais. Be supilto kalno, ant kurio pastatytas Gediminaičių stulpų paminklas – aukuras ir šalia esančios vokiečių laikų statybos parko sodybos, auga Lietuvininkų ąžuolynas. Į jį patekti galima praėjus arką ir ąžuolo lapo formos paminklą. Perėjus juos rasite paminklus Mažosios Lietuvos asmenybėms įamžinti: R. Kantui, K. Donelaičiui, M. Mažvydui, L. Rėzai, Vydūnui, I. Simonaitytei. Lyg rašytojų kiemelis. Įdomi aura. Paslaptinga vieta. Ąžuolai bespalviai, nors maži, bet didingi.
Pabaigoje parkelio stovi paminklas su varpu. Taip ir norisi jį paskambinti, rašoma, kad už to paminklo prasideda kaimas, kuriame gyveno Richardas Kantas. Kiek tolėliau yra parkelis su jaunais, neseniai sodintais ąžuoliukais. Visur po kojomis mėtosi gilės.
Su vežimu privažiuoti galima.
Priekulės Vingio parkas
Tai tobula vieta pasivaikščiojimui. Du viename, lyg miške ir lyg parke.
Takeliai gražūs ir tvarkingi, o kiti žmonių išminti ir vedantys prie kažkokios medinės skulptūros ar suolelio. Visas, visiškai visas parkas apsodintas gėlėmis, kai pilnai sužys,tai bus lyg gėlių kilimas.
Daug medinių skulptūrų, naujoviškų ir šiuolaikinių iš metalo. Sutikom žirgų, šalia parko yra Priekulės žirgynas, tai tuo metu, matyt, vyko treniruotė. Retai taip kur pamatysi.
Su vežimu tikrai pravažiuosite. Nors šiuo metu vežimo nenaudojom, bet Kovo 11-ąją dalyvavome žygyje, ėjom 11 kilometrų ir per sniegą vežimėlį prastūmė be vargo.
Priekulė turėtų didžiuotis turėdama tokį parką.
Dreverna
Tai ta vieta, kur mūsų šeima važiuotų ir važiuotų. Mini Nida, tik daug arčiau.
Nebuvom atradę to krašto iki jam taip išpopuliarėjant, bet dabar ten gali rasti visko. Kavinę, baseiną, vaikų aikštelę lauke, apžvalgos bokštą. Ne vieną kioskelį rūkytos žuvies, dabar viena moteris jau ir sūrį pardavinėjo.
Papuolėme čia tokią dieną, kada vėjas maišėsi su dangum. Adomas miegojo, tai šiandieninė grožio nematė, bet jau yra ne kartą čia buvęs. Čia rasite tikrai visko, ko reikia ramiam šeimos laisvalaikiui.
Su vežimu visur pravažiuosite, bus suoliukų prisėdimui, rasite kur kavos nusipirkti, kol vaikai žais, o vėliau užkąsti prieš važiuojant namo. Rekomenduojam 100%!
Svencelė
Tai vandens mėgėjų kraštas. Ir su vaikais kaituotojų pasižiūrėti galima, ir namelį ant kranto išsinuomoti, netgi tą namelį nusipirkti, ir kavinėje kavos su užkandžiais atsigerti, beieškant Nidos kraštų. Kitas pasaulis. Kitas krantas. Ten susirenka visi taip pat mąstantys ar prijaučiantys. Adomas pamatęs kaituotojų bures bėgo priekin, džiaugėsi ir rodė kaip paukščiai skrenda. Tikrai kaip paukščiai, vandens paukščiai. Kai buvom čia žiemą, tai ir ant užšalusių marių vaikščiojom, šiandien tenka nuo kranto tą grožį stebėti.
Kavinė, tai bus vietos kur apšilti, sauskelnes pasikeisti ir vaiką pamaitinti, o paskui vėl marš į lauką gražų vaizdą stebėti!
Skomantų piliakalnis
Skomantų piliakalnis yra prie Skomantų kaimo, netoli Veiviržėnų. Tiek žinojome ten keliaudami. Važiuodami mašinoje perskaitėme daugiau informacijos apie jį, jos nėra daug, bet skaitydami supratom, kad važiuojam ten, kur jau esam buvę. Vasarą kartu su sūnumi dalyvavome pirmajame Pėžaičių žygyje, kuriame jis gavo specialią jauniausiojo žygeivio dovaną ir diplomą. Su organizatoriais susitarėme, kad pusiaukelėje prie piliakalnio paliksime vežimėlį. Taip ir buvo, viskas pavyko puikiai. Pusę kelio keliavom mišku su nešykle, kitą pusę – žvyrkeliais ir su vežimėliu. Atvažiavus apėmė nostalgija – čia valgėme pietus, čia susirinkome štampus į žygeivio pasus… Taigi vieta savaime miela.
Piliakalnis nedidelis, apeini per keliolika minučių, viršūnėje stovi skulptūra „Žemaitis“ (1969 m., liaudies meistras V. Majoras) ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paminklas. Smagu, kad atkeliavom pavasarį, žinoma, vėliau, žibutėms žydint, būtų dar smagiau, bet kai pilna pernykščių rudens lapų, irgi neblogai. Įsivaizdavom, kaip smagu būtų tikrą rudenį, kada nukritę lapai dar labiau atidengia visą kraštovaizdį. Rodos, pati įkalnė nedidelė, bet užlipus šalia esantis kelias tampa mažytis. Pastebėjome, kad daug inkilėlių, švilpaujantiems paukščiams yra kur įsikurti. Didelė mašinų aikštelė. Ramybė. Sutikome ne vieną šeimyną, viena iš jų naudojosi stalu ir suoliukais, kurie yra tik atvykus į mašinų aikštelę.