Ne tik gražia gamta galime pasidžiaugti atvykus į Kaišiadorių rajoną, bet ir nuostabiais religiniais objektais – bažnyčiomis. Pasigrožėti įspūdinga bažnyčių architektūra galima kasdien, bet norime įspėti, kad į vidų patekti ne visada galima, tad prie kiekvienos aprašytos bažnyčios rasite kontaktus, kur galėsite paskambinti ir pasiklausti, kuriomis dienomis bei valandomis galite užeiti į bažnyčios vidų.
Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. Pastatas neogotikinio stiliaus su neoromaninio dekoro elementais fasade. Katedra pasižymi grakščiomis proporcijomis. Išskirtinis jos savitumas – abipus šoninių navų prie pagrindinio pastato prijungtos gana žemos koplyčios. Visa tai sukuria darnią ir harmoningą architektūrinę pastato visumą. Vienoje iš koplyčių amžino poilsio atgulė Palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio gyvenimo kelias gali būti pavyzdžiu kiekvienam. Jo pasirinktas šūkis „Per kryžių į žvaigždes“ atspindėjo ganytojiškos veiklos esmę – skelbti išganymo viltį per Išganytojo mirtį ir prisikėlimą. Tel. 8 346 52 404, +370 620 25 214.
Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia – Bažnyčios istorija pakankamai sudėtinga. Ji pradėta statyti tarp 1502 ir 1508 metų. Apie 1620 m. bažnyčia buvo atitekusi protestantams. Rusų invazijos metu (1654-1655) bažnyčia sunaikinta, bet 1672 m. atstatyta. Iki 1914 m. perstatyta dar tris kartus. 1914 m. senoji bažnyčia nugriauta, pradėta naujos statyba, kurią sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. 1922 m. statyba atnaujinta. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai tebebuvo senojoje, medinėje varpinėje. 1929 m. pastatytas vienas bažnyčios bokštas; antro pastatyti nebespėta. Taip ir stovi bažnyčia su vienu bokštu iki šiol. Šiuo metu bažnyčia yra dalimi per Lietuvą einančio švento Jokūbo kelio (Camino lituano). Tel. +370 659 27 955
Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – viena iš dviejų rotondinės formos bažnyčių Lietuvoje. Dar viena pastatyta Sudervėje, šalia Vilniaus. Šios bažnyčios sukurtos sekant romėniškųjų rotondų pavyzdžiu. Žymiausias tokio plano statinys yra Romos Panteono šventykla (vėliau paversta bažnyčia). Kalvių bažnyčia pašventinta 1806 m. Architektas nežinomas. Kalvių bažnyčia yra mėgstama vietinių gyventojų, jaunavedžių, turistų. Bažnyčios fundatorius Lietuvos vėliavininkas Tomas Vavžeckis, vadovavęs 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo metu sukilėlių kariuomenei prie Varšuvos. Šalia telkšo didžiausias rajono ežeras, turistų laukia sutvarkytas paplūdimys su tinklinio aikštele, pavėsine. Tel. +370 686 90 554
Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Bažnyčios istorijos pradžia – 1809 m., kai buvo pastatyta pirmoji koplyčia netoliese esančio Kasčiukiškių dvaro savininkų Zaleskių palaidojimui. 1903 m. koplyčia suremontuota. 1915 m. įkurta Palomenės parapija, koplyčia atnaujinta ir išplėsta tapo savarankiška bažnyčia. Nuo to laiko jos išorė nesikeitė. Naujai parapijai priskirtos artimiausios Gegužinės, Žaslių ir Žiežmarių parapijų gyvenvietės. Pirmasis parapijos klebonas buvo kunigas Motiejus Cijūnaitis. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915 m.) bažnyčioje penkias dienas buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. 1916 m. klebonas Juozapas Stasiūnas įsteigė parapijos bibliotekėlę. Bažnyčioje saugomas įžymiausio Lietuvos klasicizmo dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytas paveikslas „Šventas arkangelas Mykolas“, kitų kūrėjų paveikslai: „Saliamono teismas“, „Juozapas kalėjime“ ir „Pieta“. Tel. +370 687 00 031
Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Parapija buvo įsteigta dar 1520 m. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Neries ir Biržės santakoje. Naujos mūrinės bažnyčios projektą parengė architektas Vaclovas Michnevičius. Tašytų akmenų mūro bažnyčia parapijiečių ir tuometinio klebono Juozapo Bučio pastangomis bei lėšomis pradėta statyti 1909 m. Neries ir Bošės santakoje. Per 19 metų išmūrytos sienos ir dukart dengtas stogas. 1928 m. kunigui Juozapui Bučiui palikus Gegužinę, bažnyčios statybą tęsė naujas klebonas kun. Stanislovas Pupaleigis (kitur rašoma – Pupalaigis). Dar ne visai įrengta bažnyčia pašventinta 1932 m., 1938 m. konsekruota. Bažnyčią įrenginėjo ir dirbdamas mirė vienas žinomiausių tarpukario Lietuvos menininkų Vincentas Jakševičius. Tel. +370 687 00 031
Krivonių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Ši bažnyčia pastatyta apie 1939 m., kai Žaslių klebono kanauninko Mato Cijūnaičio pastangomis 1933 m. buvo nupirkta senoji medinė Kernavės bažnyčia ir pervežta į Krivonis. Iš Krivonių kilusio kunigo Jono Žižliausko tėvai padėjo Matui Cijūnaičiui čia įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Tel. +370 687 00 031
Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia statyta 1610 m. kaip cerkvė. Turi renesanso bruožų yra stačiakampio plano su puskupoliu. Ji tarsi veidrodis atspindi Oginskių giminės pirmuosius žingsnius Kaišiadorių rajone ir Lietuvoje. Bohdanas Oginskis – stačiatikybės ramstis, karžygys, žmogus padėjęs pamatus Oginskių giminės aukso amžiui. Bažnyčioje, kuri iki 1919 metų buvo cerkvė, yra saugomos jo ir sūnaus Samuelio Levo epitafinės antkapinės plokštės. Tel. +370 686 90 554
Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Yra manoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tikriausiai bus prisidėjęs prie šios bažnyčios įkūrimo, galbūt užrašęs jai fundaciją, kuri neišliko. Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, šv. Andriaus ir šv. Elžbietos medinei bažnyčiai naują fundaciją suteikė Kazimieras Jogailaitis 1473 m. kovo 1 d. 1818 m. liepos 14 d. kilusio gaisro metu kartu su 52 gyvenamaisiais namais sudegė ir bažnyčia. Yra skelbiamas faktas, kad bažnyčios statybos metu priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje buvusioje Kubo Zavistanavičiaus sodyboje kasant duobę pasodinti bijūnams, buvo rastas puodas su auksinėmis monetomis, kurias K. Zavistanavičius atidavė klebonui – už rastas monetas buvo nupirktos plytos bažnyčios statybai. Naujai pastatytos bebokštės bažnyčios formos buvo artimos klasicistinei architektūrai. Naujoji bažnyčia 1853 m. spalio 4 d. buvo pašventinta ir Šv. Trejybės vardu bei nuo tos dienos buvo leista joje laikyti pamaldas. 1862 m. priešais bažnyčią, šalia gatvės, pastatyta ketursienė akmenų mūro varpinė su gontais dengtu stogu, nedideliu geležiniu kryžiumi. 1944 m. liepos mėnesį vykusių mūšių metu Darsūniškio bažnyčia buvo apgriauta ir sudeginta, kiti parapijos trobesiai sunaikinti. Atstatytą Darsūniškio bažnyčią vyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius pašventino 1950 m. kovo 25 d. Tel. +370 616 33 277
Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia – Kauno pavieto vėliavininkas, Plytninkų dvaro savininkas Tadas Orvidas Vilūnų kaime 1810 m. iš lauko akmenų pastatė mūrinę koplyčią su mažu barokiniu aštuoniakampiu bokšteliu – savo šeimos mirusiems laidoti apačioje ir pamaldoms laikyti – viršuje. 1815 m. Tado Orvido prašymu unitų vadovybė koplyčią pavertė parapine cerkve. 1816 m. jai buvo priskirtas unitų šventikas Josifas Arenas, kuris laikyti pamaldų atvykdavo iš Merkinės unitų cerkvės. 1819 m. cerkvei priklausė netoli jos gyvenę 24 žmonės. Visame Kauno paviete tai buvo vienintelė unitų cerkvė, todėl joje atvykdavo unitai ir iš tolimesnių vietovių. Artimiausios unitų cerkvės tuo metu buvo Merkinėje ir Vilniuje. Į pamaldas žmonės atplaukdavo Nemunu – plaustais ir laivais. Kasmet per Šv. Apaštalų Petro ir Povilo šventę Vilūnų cerkvėje susirinkdavo daug žmonių. 1839 m. unija buvo panaikinta, o unitų cerkvės buvo paverstos stačiatikių maldos namais, tačiau Vilūnų cerkvė buvo paversta katalikų bažnyčia, kurią po 1863 m. sukilimo carinė valdžia apie 1865 m. pavertė stačiatikių cerkve. 1919 m. vasario 1 d., dalyvaujant didelei miniai žmonių, Kalvių parapijos klebonas pašventino Vilūnų koplyčią. 1926 m. gruodžio 17 d. Kaišiadorių vyskupas savo dekretu prie Vilūnų bažnyčios įkūrė su visomis teisėmis Vilūnų parapiją šv. Petro ir Povilo titulu. Vilūnų bažnyčia buvo pašventinta ir pradėjo veikti. 1958 m. buvo parengta restauracijos-rekonstrukcijos projektinė užduotis. Pagal šį projektą, buvo planuota padaryti nemažai pakeitimų. Tokiu būdu Vilūnų bažnyčia jau pastebimai ėmė skirtis nuo 1810 m. pastatytos stačiakampio plano koplyčios. Tel. +370 686 90 554
Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Seni žmonės apie pirmosios Rumšiškių bažnyčios statybą pasakoja tokį padavimą: karalius Jogaila su žmona karaliene Jadvyga ir dvasiškių būriu važiavę rogėmis iš Vilniaus pro Rumšiškes į Kauną. Buvo ankstyvas pavasaris. Karalių karieta įlaužė silpną upelio ledą ir grėsė pavojus paskęsti. Jadvyga davusi įžadus: jeigu išsigelbėsianti, tai pastatydinsianti toje vietoje bažnyčią. Išsigelbėti pavyko. Jadvygos nurodymu, Rumšiškių meistrų rankomis ant nedidelės kalvos, ties pavojinga vieta, buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. 1859-1860 m. prasidėjo naujas Rumšiškių bažnyčios istorijos etapas – tada ji kapitaliai suremontuota ir iš dalies rekonstruota. 1863 m. sukilime dalyvavo Rumšiškių bažnyčios administratorius kun. Antanas Kazlauskas; vėliau buvo areštuotas ir įkalintas Vilniaus kalėjime, kur ir mirė 1867 m. 1892 m. vasario 19 d. Rumšiškėse mirė kunigas Povilas Šilinskis, dirbęs tik trejus metus, tačiau Rumšiškių bažnyčioje įvedęs lietuviškus giedojimus ir parapijiečius išmokęs lietuviškų poterių. XX a. pirmojoje pusėje du kartus buvo sumanyta statyti naują (mūrinę) bažnyčią. Pirmuoju atveju statybų neleido pradėti įsisiautėjęs Pirmasis pasaulinis karas; antruoju atveju (1938 m.) buvo pripažinta, jog medinė Rumšiškių bažnyčia yra vertingas senovės paminklas, todėl neleista nei jos griauti, nei perstatyti. Taigi, nepavykus pastatyti naujos, rumšiškiečiai kiek galėdami stengėsi išgrąžinti turimą bažnyčią. 1942 m. interjerą dekoravo dailininkas Vladas Didžiokas, tuo metu gyvenęs Dovainonyse. 1958 m. iš senųjų Rumšiškių į naująsias perkelta varpinė, o 1959 m. – ir bažnyčia. I pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Vėliau palaikai buvo užmiršti. Antrą kartą rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Tada kažkokio kilmingojo palaikai galėjo būti pervežti iš Vilniaus ir čia paslėpti. Šie palaikai bei kiti po bažnyčia rasti karstai perkelti į Rumšiškių kapines.
Gyvenimai, likę po vandeniu: http://www.voruta.lt/irma-randakeviciene-gyvenimai-like-po-vandeniu Tel. +370 346 471 65, +370 699 244 56
Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad bažnyčia Žasliuose pastatyta apie 1460 m. Spėjama, jog ji stovi ant piliakalnio, anksčiau vadinto Pajautos kapu. Klebonas Kazimieras Kibelis su parapijiečiais 1897–1902 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. 1905 m. per Velykas šventoriuje kilo muštynės tarp parapijiečių – lenkų ir lietuvių, nesutarusių, kokia kalba turi būti laikomos pamaldos. 1915 m. mūšių metu bažnyčios sienose sviediniai pramušė dvi skyles, apgriovė bokštus, išdaužė visų langų stiklus. Vakarinėje bažnyčios pusėje ir dabar galima įžiūrėti kulkų pėdsakus. 1944 m. kovo 25 d. įvyko kunigo, būsimojo Kardinolo, Vincento Sladkevičiaus primicijos – čia jis aukojo savo pirmąsias šv. Mišias. 1926 m. Šv. Jurgio bažnyčioje vyko Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos ingresas, nes tuo metu Kaišiadorių katedros statybos darbai dar nebuvo baigti. Po šio įvykio praktiškai pradėjo funkcionuoti Kaišiadorių vyskupija. Tel. +370 676 27 679
Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1522 m. Netrukus, XVI a. II-oje pusėje, ją pasisavino evangelikai reformatai. 1609 m. ji gražinta katalikams. 1649 m. LDK iždininkas Stanislovas Beinartas Paparčiuose įkurdino dominikonus, kurie senosios medinės bažnyčios vietoje pastatė naują mūrinę bažnyčią. Daugiau kaip 300 metų bažnyčia priklausė dominikonų vienuolynui. 1891 m., praėjus 27 metams nuo vienuolyno uždarymo 1864 metais, bažnyčia ir vienuolynas nugriauti. 1907 m. parengtas mūrinės bažnyčios projektas. 1915 m. į Paparčius paskirtas kunigas Jurgis Zimkus. Jo rūpesčiu 1916 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia (projekto autorius – žinomas to meto architektas A. Filipovičius-Dubovikas). Naujos Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio šventovės interjere buvo pritaikyti senieji, dar dominikonų laikus menantys dekoro elementai. Į didijį altorių įkeltas malonėmis garsėjantis XVII a. paveikslas „Švč. Mergelė Marija Snieginė“ (virš kurio atskirai pakabinti šio paveikslo aptaisai) ir baroko formų tabernakulis. Atpirkėjo kančią iiustruoja meniškos baroko stilistikos medinės skulptūros „Jėzus prie stulpo“ ir „Nukryžiuotasis“. Taip pat išsaugotos lobyne laikomos senųjų altorių dalys, iš kurių itin išsiskiria dominikonų šventųjų – šv. Domininko, šv. Tomo Akviniečio, šv. Pijaus V – skulptūriniai atvaizdai. Tel. +370 676 27 679
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.