Šeštadienis, 5 val. 30 min. Zvimbia žadintuvas „ant garsiausio“. Įtariu, kad kartu keliasi visas namas… Bent pusė jo, tikrai. Nėra ramybės nei Grikiui, nei kaimynams.
Guli lovoj ir juokiesi, nes visi normalūs žmonės šeštadieniais pučia sau į akį debesų minkštumo pataluos, o tu budini save ir pusę „svieto“ nuo „penkių trim“ (taip suvalkiečiai sako). Bet būti truputį „crazy“ man visada patinka labiau, nei būti normaliai.
Turiu nerašytą taisyklę – vienas šeštadienis mylimam darbui, kitas – sau. Kartais ir du šeštadieniai sau, o kartais – atvirkščiai. Taip, kaip gaunas.
Tie, kas mane pažįsta, žino, kad man su ankstyvu žadintuvu būna reikalų ir „belekiek“ juokingų nutikimų, bet tais savo šeštadieniais besišypsodama ropšties iš lovos, nes žinai, kad laukia dar vienas nuotykis.
Šiandien 5 val. 30 min. – vienintelė šviečianti švieselė visam daugiabutyje.
Ir už 260 „kilų“ laukiantys 26 km. tavo kelio. Dvejomis moteriškomis, bet drąsiomis pėdomis.
Šįkart Salose.
Ne ne. Šios Salos ne Graikijoje, Ispanijoje ar Italijoje, jas rasi čia pat Lietuvoje.
Suvalkiečiai taupūs žmonės, tad salų ieško savam krašte. Ir suranda!
Negi dar nežinojai, kad Salos yra ir pas mus?
Na, bet spėju, kad čia dar nebuvai.
Salos – tai vietovė Aukštaitijoje, Rokiškio rajone. Tai kultūrinis rezervatas. Miestelis yra unikalioje vietoje – 73 ha ploto saloje Dviragio ežere, ir su aplinka susisiekia dviem tiltais.
Salose gyvena tik 150 nuoširdžių, besišypsančių ir su tavimi besilabinančių žmonių, turinčių visą savo mylimą salą.
Didžiausioje ežero saloje, žiūrint į ją iš aukštai, matomi Lietuvos valstybės kontūrai. Čia taip pat įsikūrę ir Salų dvaro rūmai, kuriuos pastatė mano taip mylimi italai kartu su Bona Sforca. Istorija pašnibždom sako, kad juose vykdavo patys geriausi ir prabangiausi „grietinėlės baliai“, kuriuos organizavo Tyzenhauzai ir į juos pakliūti galėjo ne bet kas.
Žiemą šiame dvare lankytojus džiugina dvaro rūsyje įrengtas kambarys, vėliau, prieš Helovyną, jį pakeičia įspūdingas šiurpo kambarys, o dabar dvaro rūsyje apsigyveno nuostabus pavasaris su fėja. Dvare yra ir jauki kavinukė, kurioje sukasi robotukė katytė vardu Bella, džiuginanti ne tik mažuosius, bet ir didesnius lankytojus, su gražia melodija atveždama jiems desertą prie staliuko ar sočius pietus. Šiame dvare yra ir filmavimo erdvė, prašmatni salė bei tautodailininkų parduotuvėlė. Šalia dvaro mirguliuoja ponas ežeras Dviragis, kuriame žiemą drąsiausius vilioja Lietuvos kontūrų formos eketė.
Mes jos neišdrįsome išbandyti, bet galbūt kada nors. Niekada negali žinoti, kuo nustebins gyvenimas.
Nuo šio dvaro ir pradedame savo įsimintiną 26 kilometrų kelią pėsčiomis – dar vieną įsimintiną žygį, kupiną naujų, dar neatrastų vietų, įdomių sutiktų žmonių ir daug nutrepsėtų padų.
Po kiekvieno „kelio“, jį įveikęs, Tu tampi stipresnis visomis įmanomomis prasmėmis…
Jis motyvuoja, įkvepia ir prajuokina iki ašarų… Jis ramina… Ir kartais nervina…
Jis parodo, kad gali daug kartų daugiau nei pats galvoji galįs…
Kai atrodo, kad jau „basa“, bet tada nustebina net tave patį, kai supranti, kiek daug gali…
Jis įjungia tavo valią, užsispyrimą, drąsą, kantrybę, ištvermę ir visą „bukietą“ emocijų…
Jis pakrauna tavo „batareikas“, kai būna „battery low“.
Ir atneša į tavo gyvenimą naujus, spalvotus žmones su pačiom įdomiausiom istorijom.
Jis įjungia nuotykių žiburiukus tavo akyse…nes kiekvieną kartą jis kitoks…
Jis nuveda tave ten, kur niekuomet nesi buvęs ar tikrai neplanavai atsidurti.
Ir parodo, kokia graži Lietuva, nes žmonės (tame tarpe ir aš) atranda ne tik Balį, Tailandą ir „Džiū Man Džy“ kitam pasaulio kampe, bet atranda ir savo Lietuvą (ačiū ponui Karantinui).
Ir, svarbiausia, leidžia pasakyti sau: „Aš tai padariau!“
Taip šis kelias mane nuvedė į Salas, nutolusias nuo Suvalkijos 260 km. atstumu, priversdamas paaukoti savo saldų miegą, tačiau aš visada žinau, kad manais gausiu n kartų daugiau ir grįšiu „pilnai pakrautom batareikom“.
Visiškai nesvarbu, kokiu keliu tu eisi.
Pievom. Laukais. Miško takeliais. Smėlėtu pajūriu. Pelkėm. Kalnais. Savo miesto gatvelėm. Ar kaimo vieškeliais, kur senos trobelės lange, tau nuoširdžia ir tikra šypsena šypsos močiutė.
Kiekvienas Kelias turi savo istoriją, nes visada tavo nueitas kelias bus tik tavo ir niekam kitam jo nepavyks atkartoti, tokio, kokį nuėjai tik tu.
Nutrepsėjau 38 115 žingsniukų, daugiau nei 26 km., per lietų ir vėją, išnarsčiau Salų kaimą ir apylinkes skersai ir išilgai.
Pakrikštijau šį žygį šlapiausiu ir šalčiausiu iki šiol turėtų žygių.
Grįžtant namo džiovinaus save ant šildomų mašinos sėdynių, bet širdis dainavo ant „pilno“, Nes kiekvieną kartą įveikęs savo kelią jautiesi tarsi būtum gimus iš naujo.
Šiandien šią salą aplankė turbūt daugiau žmonių, nei per visą dešimtmetį, nes Salų gyventojai skaičiavo žmones, nesuprasdami, kas čia vyksta ir iš kur jų tiek daug.
Žmonių, kuriuos sujungė kelias.
Lina Mureikaitė
Įspūdžių kolekcionieriai
https://www.facebook.com/Ispudziukolekcionieriai
Siaubo rūsys Salų dvaro kūrybos ir laisvalaikio rezidencijoje
Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia stovinti ežero saloje – baigta remontuoti