Širvintų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. 1475 m. trys Astikų giminės seserys pastatė medinę Romos katalikų bažnyčią. 1674 m. Mikalojus Žabas pastatė Šv.Mykolo Arkangelo bažnyčią. Jai sunykus, parapijiečiai, vadovaujami klebono Lupeikos, sumūrijo naują šventovę(1855-1860).
Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Jos šventorių puošia dailininkės Jadvygos Grišiūtės iš vietos laukų akmenėlių sudėliotos Lietuvos 600 metų krikštui skirtos mozaikos-15 Kryžiaus stočių religinėms apeigoms.
Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia. Miestelio centre, tarp aukštų medžių stovi neogotikinė bažnyčia. Jos šventoriuje palaidotas Vasario 16- osios Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis.
Alionių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Pastatyta 1794 metais, perstatyta 1932 metais. Medinė. Žymūs šios bažnyčios geležiniai kryžiai, XIX a. pabaigoje– XX a. pradžioje įtaisyti pagrindinio ir galinio fasado bokštuose.
Šešuolėlių II Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, bažnyčia. Prie kelio į Širvintas, aukštumoje, atviroje vietoje 1910 m. pastatyta neogotikinė bažnyčia. Jos vidus ir išorė yra subtiliai dekoruoti. Išsiskiria puošnūs skliautai. Fundatorius Šešuolėlių dvarininkas V. Jasinskis bažnyčioje įrengė savo giminės mauzoliejų.
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Bebokštė neoklasicistinė bažnyčia, turinti ir neobaroko formų. Sienose akmens mūras derintas su raudonų plytų detalėmis.
Čiobiškio bažnyčios ansamblis. Klasicizmo stiliaus mūrinė miestelio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1810-1816 m. Jos fundatoriai Pilsudskiai norėjo pastatyti mūrinę bažnyčią, panašią į Vilniaus katedrą. Užsakė klasikinio stiliaus bažnyčią, tuo pačiu ir rūmus architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui. Bažnyčia tikrai įspūdinga ir architekto jubiliejaus proga puikiai restauruota. Bažnyčios sienas skaido piliastrai. Pagrindiniame fasade, šalia įėjimo, tarp piliastrų įterptos nišos su XVIII a. medinėmis Evangelistų skulptūromis. Viduje– XIX a. Šv.Apaštalų paveikslai, bažnyčios fundatoriaus Jono Krizostomo Pilsudskio portretas.
DVARAI
Narvydiškio dvaro sodyba. XV-XVI a. priklausė garsiai to meto didikų Kęsgailų giminei. Vėliau dvarą valdė Radvilos. XIXa. pirmoje pusėje– Andžejevskių, antroje– Jasinskių valda. XIX a. statyti mūriniai dvaro rūmai dviaukščiai, su mansarda, eklektiškų formų. Rūmus supa gerokai apleistas parkas, jame didelis tvenkinys su sala. Narvydiškio dvarą įsigiję šeimininkai atlieka tyrimus, iš po tarybinių laikų tinko atidengia gražias raudonų plytų sienas. Ruošiasi tvarkyti itin įspūdingą aplinką.
Bartkuškio dvaro sodyba. 2 km nuo Vilniaus– Panevėžio automagistralės yra Bartkuškio kaimas, pirmą kartą paminėtas 1533 m. Šiaurinėje kaimo dalyje – klasicistinio stiliaus dvaro rūmai. Juos (1845-1855 m.) pastatė grafai Pliateriai. Rūmai yra dviejų aukštų, pailgi, stačiakampiai, stovi ant stataus Bartkuškio ežero kranto. Rūmus juosia parkas. Pagrindinės alėjos gale– masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu. Yra oficina, spirito varykla, arklidės, kumetynas. Šiuo metu dvaras yra privati Giedros Petraitis nuosavybė. Dvaras apleistas, netvarkomas.
Lapšių dvaro sodyba. Dvaro savininkė O.Buklienė per pastaruosius ketverius metus baigia atgaivinti dvaro rūmus. Restauravimo darbai vyksta griežtai pagal ikonografiją, rastus pastato fragmentus, naudojamos senos technologijos bei madžiagos. Šio objekto restauravimas ir tvarkymas– tai puikus dvarų tvarkymo pavyzdys.
Šešuolėlių I dvaro sodyba. Šešuolėlių I kaimo šiaurinėje dalyje yra dvaro sodyba, kurią, manoma, 1855 m. įkūrė Jasinskiai. Šiuo metu dvaras yar lietuvio išeivio, gyvenančio Amerikoje, Raimundo Petrausko nuosavybė. Iš anksto susitarus, nuomojami apartamentai renginiams ir pobūviams, priimami turistai. Daugiau informacijos http://www.sesuoleliudvaras.lt/
PILIAKALNIAI
Janionių piliakalnis. Yra kaimo pietvakarinėje dalyje, 3 km į šiaurės rytus nuo Čiobiškio, Musės dešiniajame krante, prie Musės ir Kaimenos santakos. Dar kitaip vadinamas Pikuolio kalnu. Pavadinimas greičiausiai susijęs su Pikuolio– požemių dievo vardu. Piliakalnis apipintas legendomis. Sovietmečiu ant jo Lietuvos žygeiviai švęsdavo Vėlines. Dabar piliakalnį tvarko čiobiškiečiai.
Laužiškio piliakalnis. Yra į šiaurę nuo kaimo, 0,2 km į šiaurę nuo Šešuolėlių– Pajuodžių kelio tilto per Širvintą, Širvintos kairiajame krante. Iš šiaurės jį juosia Širvinta. Piliakalnio šlaitai statūs, šiaurinis 13 m aukščio, kiti žemesni. Viršūnės aikštelė beveik stačiakampė, 32 m ilgio vakarų rytų kryptimi, 30 m pločio. Visa piliakalnio išvaizda rodo, kad jame II tūkstantmečio pirmoje pusėje turėjo stovėti stipri pilis.
Mančiušėnų piliakalnis. Yra kaimo pietinėje dalyje, 0,5 km į šiaurę nuo Širvintos dešiniojo kranto (0,2 km į pietvakarius nuo piliakalnio Milžinkapiu vadinamas Mančiušėnų kapinynas). Iš pietų ir vakarų jį juosia Širvintos slėniai, rytuose yra aukštuma. Piliakalnio šlaitai satatūs, 16 m aukščio, apardyti kasant žvyrą ir ariant. Viršūnės aikštelė ovali, 38 m ilgio rytų vakarų kryptimi, 15 m pločio.
Totoriškio piliakalnis. Sunykusio piliakalnio rytinė dalis su pylimu. Yra 0,8 km į pietryčius nuo kaimo, 0,6 km į pietus nuo Žirnajų ežero, Gelvės dešiniajame krante, ties jos kilpa. Pilymas rytuose siekia aukštumą, iš pietų, vakarų ir šiaurės jį juosia Gelvė ir jos slėniai (į vakarus nuo pylimo buvęs piliakalnis nuslinko į upelį ir buvo nuplautas). Pylimas 12 m ilgio, 6,5 m aukščio. Į rytus nuo jo rasta senovinės gyvenvietės liekanų.
Kernavės piliakalniai. Lietuvos pradžią menanti žemė. 194,4 ha Kernavės kultūriniame rezervate– 18 archeologijos ir istorijos paminklų, tarp jų 5 piliakalniai ( Mindaugo sosto piliakalnis, Lizdeikos kalnas, Aukuro kalnas, Pilies kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis). Kernavės piliakalnius gaubia daug legendų. Kažkur iš čia ėjęs požeminis kelias į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jis buvo uždarytas geležinėmis, Trakuose– sidabrinėmis, Vilniuje– auksinėmis durimis. Pasak kitos legendos, kai Lietuva 1387 m. apsikrikštijo ir Vilniuje buvo nugriauta Perkūno šventykla, Lizdeikos kalne gyvenęs vyriausiasis krivis Lizdeika su vaidilutėmis kurios kurstė šventąją ugnį. Gražiausios vaidilutės Pajautos vardu pavadintas slėnis. Nepaprastas reginys atsiveria nuo piliakalnių į padūmavusius slėnius. Tarp miškų žvilga rangyta Neries juosta. Pajautos slėnyje archeologai 1986 m. aptiko XIII a. feodalinio miesto liekanų. Garbingą praeitį mena senovinis Kernavės herbas, kuriame pavaizduotas riteris prie griūvančio miesto vartų, o apačioje užrašas–„Verčiau gyvybę prarasiu, negu laisvę“. Kernavės vietovė įrašyta į UNESCO saugomų vietovių pasaulio paveldo sąrašą.
TECHNIKOS IR KITI PAMINKLAI
Čiobiškyje 1933 metais per Musę buvo pastatytas arkinis gelžbetoninis tiltas, pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno garbei. Tiltas restauruotas. Šalia jo daugiau kaip šimto metų vandens malūno pastatas, tačiau Musė įteka dabar į Nerį nauja vaga. Dabar malūnas yra privati nuosavybė. Naujasis šeimininkas ruošiasi restauruoti šį unikalų technikos paminklą ir duris atverti turistams. Čiobiškį su kitu Neries krantu, kaip ir seniausiais laikais, jungia upės srovės varomas keltas, vienintelis toks Lietuvoje.
Paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę (pastatytas skverelyje prie bažnyčios Širvintose).
Liukonių kaimo rytinėje pusėje, piliakalnio viršūnėje iš toli matomas liaudies meistro Juškevičiaus pastatytas kryžius. Šalia– neįprasti du akmenys. Pasakojama, kad tai akmenimis pavirtę žmonės– Jonas ir Povilas. (Liukonių kaimas).
Barboros Radvilaitės koplytėlė ( Musninkai).
.jpg)
Igno Šeiniaus gimtosios sodybos vietos paminklas (Šeiniūnų kaimas).
Paminklas Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti (Gelvonai).