Kaskart, kai išgirstu išskrendančių žąsų gagenimus, atminty iškyla prisiminimų vaizdinys ir jausmas berods iš penktos klasės, kaip aš vakare sėdžiu mūsų salotiniame Passat'e laukuose, kol tėvai melžia karves (taip taip, ne kokia melžėja iš manęs, tai teko mokytis kitų dalykų), o aš skaitau A. Lindgren Kalį Bliumkvistą. Ta knygos atmosfera, melancholija, rudens vėsa ir jo kvapas. Įsėdo tąkart. Panašu, kad su visam.
previous post