Pasauliui Ventė žinoma, kaip viena seniausių ir viena didžiausių paukščių žiedavimo stotis, kurią, deja, įsikūrusią ant marių kranto kol kas galima pasiekti tik sausumos keliu. Tiesa, praėjusiais metais buvo pagilintas farvateris, ir Šilutės rajono savivaldybė tikėjosi, kad jau šią vasarą Ventę bus galima pasiekti ir pramoginiais laivais, bet koją pakišo pavaldumas ir vandens kelio ženklinimas.
Projektas įgyvendintas ES lėšomis
„Ventės rago ornitologijos centras yra mūsų muziejaus filialas. Ši vieta yra vienas labiausiai lankomų Šilutės krašto objektų, tačiau iki šiol Ventės nebuvo galima pasiekti vandens keliu. Tad nusprendėme pasinaudoti ES parama ir įrengti farvaterį, – pasakoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorius Ramūnas Grigonis. – Projektas buvo pabaigtas pernai. Tiesa, jo įgyvendinimas šiek tiek vėlavo dėl 2017 metų liūčių. Praktiškai visą vasarą molas buvo užlietas ir negalėjo vykti darbai. Tad didžioji vandens gilinimo darbų buvo pradėta praėjusiais metais ir praėjusiais metais baigti. Projekto vertė – 170 tūkst. eurų. Projektinis farvaterio gylis – 1,2 metro, bet jo vykdytojas, pasitaręs su rangovais, farvaterį pagilino iki 1,5 metro. Tikimasi, kad net nusekus marioms, į Ventę galės įplaukti burinės ir pažemintos grimzdos jachtos, pramoginiai laivai, kurių grimzda iki metro. Šiuo metu sprendžiame farvaterio eksploatavimo klausimą. Visus vidaus vandens kelius Lietuvoje eksploatuoja Vidaus vandens kelių direkcija. Jie neprieštarauja imtis šio kelio eksploatacijos. Svarbiausia – šio kelio ženklinimas, o čia iškyla finansavimo klausimas, kuris vis dar nėra iki galo išspręstas. Kreipėmės į Vidaus vandens kelių direkciją, kad šie imtųsi eksploatuoti šį vandens kelią.“
„Šilutės rajono savivaldybė dar pavasarį kreipėmės į Vyriausybės kanclerį, prašydami paskubinti šio kelio perdavimą Vidaus vandens kelių direkcijai. Kancleris patikino, kad tam nėra jokių kliūčių, todėl daugiau negu keistai atrodo, kad jau vasaros vidurys, o šio vandens kelio perdavimas ir ženklinimas dar neatlikti“, – susiklosčiusia situacija nepatenkintas Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis ir priduria, kad savivaldybė yra pasirengusi prisiimti dalį farvaterio eksploatavimo problemų sprendimo.
Direkcija priimti neatsisako
„Vidaus vandens kelių direkcija eksploatuoja ir yra atsakinga tik už valstybinės reikšmės kelius. Pagal Vyriausybės skiriamo programinio finansavimo dydį, esame pajėgūs prižiūrėti tik pusę tokių kelių. Vietinės reikšmės kelius galime perimti tik abipusiu susitarimu ir kartu su jų priežiūrai skirtu finansavimu, – teikdamas, kad Ventės farvateris priklauso vietinės reikšmės vandens keliui, už ką yra atsakingos savivaldybės, tvirtina Vidaus vandens kelių direkcijos Laivybos direktorius Aurelijus Rima. – Prieplaukos prieigų gilinimu ir sujungimu su farvateriu turi rūpintis prieplaukos savininkas, šiuo atveju, Šilutės rajono savivaldybė, arba prieplaukos savininkas, jeigu tai ne savivaldybės prieplauka. Čia panašiai kaip su namo statybomis. Jei jį stataisi atokiau nuo gatvės, tai statytojas turi pats nusitiesti privažiavimą prie savo namo.“
Pasak Laivybos direktoriaus Ventės farvateris nėra sujungtas su prieplauka.
„Kiek žinome, Vyriausybei yra pateiktas pasiūlymas šį kelią perduoti Vidaus vandens direkcijai ir jis yra svarstomas, bet daugiau informacijos apie tai neturime“, – teigia Aurelijus Rimas.
Aurelijus Rima pažymi, kad perėmus kelią, Vidaus vandens kelių direkcija būtų atsakinga tik už jo priežiūrą. Savivaldybė turėtų tvarkyti ir prižiūrėti krantų infrastruktūrą: prieplaukas, slipus, komunikacijas, kad žmonės turėtų ką veikti išlipę į krantą. „Beje, turime pagirti Šilutės rajono savivaldybę – Šilutės prieplauka yra vienintelė Lietuvoje, turinti ne tik pilnai ir pavyzdingai įrengtą infrastruktūrą, bet ir laivams skirtą kuro kolonėlę“, – pabrėžia Aurelijus Rima.
Reikalinga Valstybė politika
Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis dėl vidaus vandens kelių eksploatavimo žengia dar toliau. „Ne tiek daug mes turime vidaus vandens kelių, todėl jų eksploatavimas ir priežiūra turėtų būti valstybės politika, – mintimis dalijasi meras. – Apie tai taip pat kalbėjausi su Vyriausybės kancleriu. Jis tokiam siūlymui visiškai pritaria ir net nusistebėjo, kodėl anksčiau nebūta panašių siūlymų.“
Kaip teigia meras, labai svarbu vandens kelius ne tik laiku išvalyti, bet būtina juos tinkamai paženklinti. „Dabar žmogui sunku susivokti, kur Krokų lanka, kur Šyša, kur Atmata. Labai trūksta ženklų. Vandens kelių žymėjimas yra specialus, tad perdavus vidaus vandenų eksploatavimą Vidaus vandens kelių direkcijai, išsispręstų ir ženklinimo problemos“, – sako meras.
„Tokiam siūlymui mes pritariame, tai – bendra iniciatyva. Mūsų tikslas yra kuo platesnis laivybos išvystymas vidaus vandens keliais, tad esame atviri visiems pasiūlymams, iniciatyvoms, kurios padėtų išplėsti kelių tinklą, jį prižiūrėti ir užtikrinti saugią laivybą. Tačiau tam reikia prioritetų perskirstymo Vyriausybėje, strateginio matymo, kad logistika vandens keliais yra ir ekonomiškesnė, ir ekologiškesnė ir kad turime plėtoti bei vystyti šią sritį. Vien vandens kelio perdavimo neužtenka, reikalingas ir papildomas finansavimas jo priežiūrai“, – mero mintį palaiko Vidaus vandens kelių direkcijos Laivybos direktorius Aurelijus Rima.
„Labai tikiuosi, kad Ventės farvateris netrukus bus tinkamas vandens pramogoms“, – paskutiniais pokalbio su Vidaus vandens kelių direkcija ir Vyriausybe dalijasi Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis.
Ventės rago istorija
Tai labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas, pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Pusiasalio ilgis – 5.5 km, didžiausias plotis – 2,2 km. Kuršių marios ir Kuršių nerija susiformavo Litorinos jūros laikotarpiu, prieš 4500-5000 metų. Kuršių marių plotas – 1584 km². Lietuvai priklauso šiaurinė marių dalis (413 km²), o didžioji pietinė dalis – Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sričiai. Ventės rago istorija labai įdomi. Pusiasalio smaigalyje kryžiuočiai 1360 m. pastatė Vinderburgo pilį ir bažnyčią. Audros ir žaibai du kartus šią bažnyčią sunaikino. Marių bangos griovė ir Vinderburgo pilį. Pilies akmenys buvo panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai, tačiau bangos, audros ir toliau negailestingai griovė Ventės rago smaigalį. Apie 1700 m. sugriuvo ir mūrinė bažnyčia. 1705 m. bažnyčios griuvėsiai buvo pervežti į Kintus ir panaudoti Kintų bažnyčios statybai. Ši bažnyčia mažai pakito per 300 metų, ji yra paskelbta architektūros paminklu. 1975–1986 m. rekonstruotas Ventės rago smaigalys. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti didesniais ir mažesniais akmenimis. Pastatytas 250 m ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas – suskaldo didžiulius ledo luitus. Šie darbai padėjo sustabdyti Ventės rago pusiasalio Ventės rago pusiasalio nykimo procesą. Jo smaigalyje nuo 1863 metų veikia švyturys, nes laivams ir sieliams ši vieta buvo labai pavojinga. Pro Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias, todėl 1929 metais Ventės rage įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Muziejuje lankytojai gali susipažinti su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu.
Ventės rago ornitologijos stotis
Ventės ragas – ideali geografinė vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių. Tai vienas paslaptingiausių neišaiškintų mus jaudinančių gyvosios gamtos reiškinių. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš mūsų šalies, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais. Rugsėjo – spalio mėnesiais neretai būna dienų, kai Lietuvos pajūriu ties Klaipėda per dieną praskrenda daugiau kaip 3 mln. paukščių, iš kurių 70–80 proc. pasuka per Kuršių neriją ir 20–30 proc. tęsia savo kelionę rytine Kuršių marių pakrante Ventės rago link. Pasiekę iškyšulio galą ir išvydę plačius marių vandenis, didelė dalis smulkiųjų paukščių grįžta, tupiasi į medžius ir krūmus, vėl bando skristi per marias.
Žieduojant paukščius, galima nustatyti, kur jie žiemoja, kur ir kokiu greičiu skrenda, kiek metų gyvena, gauti svarbių žinių apie atskirų paukščių rūšių gausumo pokyčius, jų populiacijų struktūrą ir būklę. Dėl to šis paukščių tyrimo metodas ir šiais laikais lieka pats populiariausias bei prieinamiausias. Kasmet pasaulyje apžieduojama per 6 mln. Paukščių (vien Europoje – apie 4 mln.).
Šią nuostabią vietą pirmasis atrado stoties paukščių žieduotojas Mikas Posingis (1887–1951m.), kuris dirbo Ventės rago švyturio prižiūrėtoju 1924–1944 m. Jis artimai bendravo su Rasytės ornitologinės stoties mokslininkais ir pasiūlė žymiam gamtininkui prof. Tadui Ivanauskui pradėti paukščius žieduoti Ventės rage. Čia reguliariai paukščiai stebėti pradėti 1929 m., o žieduoti – 1930 m.
Įsteigus Ventės rago ornitologinę stotį, kasmet buvo apžieduojama po 2–4 tūkst. paukščių. Daugiausia varnėnų, liepsnelių, didžiųjų, mėlynųjų, juodųjų ir ilgauodegių ir kt. Iš pradžių Ventės rage sparnuočiai buvo gaudomi užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius.
Paukščiams žieduoti naudojami žiedai dažniausiai gaminami iš aliuminio arba nerūdijančio plieno ir nikelio lydinio. Žiede būna įspaustas paukščių žiedavimo centro adresas ir žiedo numeris, kurį gali sudaryti vien skaitmenys arba skaitmenų ir raidžių derinys. Ant Lietuvoje naudojamų dabartinių žiedų yra rašoma ZOOL. MUS. KAUNAS LITHUANIA bei numeris.
Ventės rago švyturys
Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda seni geležiniai, papuošti originaliais ornamentais laiptai. Objektas svarbus ir kaip regykla, nuo kurios atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala. Nuo šios aikštelės galima matyti Kuršių nerijoje už 12-13 km į pietvakarius esančią Nidą ir auksines kopas bei 8,5 km į vakarus nutolusią Preilą. Už 3,6 km į rytus į Kuršių marias įteka pagrindinė Nemuno atšaka Atmata.
Ventės rago švyturys – valstybės saugomas technikos paminklas.
Autorė: Karolina Baltmiškė