Legendos apie Igną ir Liną sukūrimo istorija remiasi realiais faktais: prieš II pasaulinį karą lenkų mokyklos Ignalinoje mokytojai kartu su mokiniais kasinėjo Ignalinos pilkapius (iš tikrųjų juos reikėtų vadinti Budrių pilkapiais) ir Rudakampio pusiasalį Ilgio ežere. Pusiasalyje rado daug degėsių, akmeninį kirvuką, „šoblę“ (geležinį surūdijusį kardą).
Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių- leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Ignalinos mieste, prie Paplovinio ežero, 1993 m. pastatyta šią legendą simbolizuojanti medžio skulptūra Ignui ir Linai (autorius Gintaras Černius).
