Po 86 metų pertraukos į Kretingą sugrįžo išskirtinė, grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės Kretingos muziejui dovanota gintaro dirbinių kolekcija. Šie gintaro dirbiniai – tai dalis vadinamojo Palangos lobio. Dar prieš II pasaulinį karą beveik visa minima kolekcija laikinai buvo paskolinta kauniečiams, kaip tąkart teigta, kopijoms pasidaryti. Tačiau, panašu, kad tai tebuvo tuomečio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovų gudrybė, siekiant iš kretingiškių perimti itin vertingus muziejinius eksponatus.
„Atkurti istorinį teisingumą siekta nuo 1998-ųjų. Deja, visi ankstesni bandymai buvo nesėkmingi. Sutarimas pagaliau pasiektas šiemet, geranoriško bei teisingo Krašto apsaugos ministerijos, Kultūros ministerijos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovų požiūrio, supratimo dėka. Esame jiems labai dėkingi, – sakė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. – Gintaro dirbiniai į Kretingą kol kas grįžo depozito teise bei jie vis dar yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuosavybė. Mums šiandien tik suteikta galimybė dirbinius eksponuoti Kretingos muziejuje. Tačiau rankų nenuleisime tol, kol grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės valia nebus išpildyta visiškai.“
Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei Juliaus Kanarsko teigimu, gintaro dirbinių kolekciją grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė Kretingos muziejui dovanojo 1936-aisiais metais. Po metų, 1937-aisiais, Kretingos muziejus didžiąją dalį šios kolekcijos paskolino tuomečiam Vytauto Didžiojo kultūros muziejui Kaune, jog šis galėtų pasigaminti dirbinių kopijas. Tačiau kauniečiai paskolintos vertingos gintaro kolekcijos taip ir negrąžino. Realu, kad Vytauto Didžiojo kultūros muziejus gamintis dirbinių kopijas net neketino. Mat tik atvykę į Kauną unikalūs dirbiniai atsidūrė muziejaus ekspozicijoje.
J. Kanarskas pažymėjo, kad 1936-aisiais Kretingos muziejui iš viso buvo perduoti 148 gintaro dirbiniai: 139 gintariniai neolito laikotarpio papuošalai, 5 neolitiniai akmens dirbiniai (kirvukai, strėlės antgalis ir pan.) ir 4 vėlyvojo geležies amžiaus gintaro dirbiniai (po 2 verpstukus ir karolius).
„Kretingos muziejuje bus eksponuojami išlikę 136 gintaro dirbiniai, mat dalis visgi dingo neaiškiomis aplinkybėmis arba jau sunyko“, – sakė Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas.
Visuomenei atverti gintaro dirbinių ekspoziciją suplanuota rugpjūtį, kuomet bus baigti visi naujos ekspozicijos įrengimo darbai. Į savo teisėtus namus grįžę gintaro dirbiniai bus viena iš vertingiausių Kretingos muziejaus eksponuojamų kolekcijų.
Daugiau apie vadinamąjį Palangos lobį:
Statydamas 1897–1902 m. Palangos dvaro rūmus ir tvarkydamas parką, pajūryje tarp Palangos ir Šventosios ieškodamas pramoninių gintaro išteklių, supirkinėdamas gintaro dirbinius, palangiškis grafas Feliksas Vincentas Tiškevičius (1869–1933) surinko nemažą senovės gintaro ir kitų dirbinių rinkinį, kuris archeologinėje literatūroje vadinamas Palangos lobiu.
Nustatyta, kad Felikso Vincento Tiškevičiaus kolekciją sudarė mažiausiai 297 artefaktai. Daugiausia tai įvairių formų gintaro, taip pat akmens dirbiniai, reprezentuojantys neolito laikotarpio Narvos ir Pamarių kultūras, bei vėlyvojo geležies amžiaus gintaro ir metalo dirbiniai, priklausantys kuršių materialinei kultūrai. Manoma, kad geležies amžiaus gintaro dirbiniai galėjo patekti iš ardomų Kiauleikių (Kirminų kalno) ir kitų Palangos apylinkės kapinynų.
Dalį rinkinio, t. y. 149 dirbinius, 1908 m. grafas padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Vėliau visi šie dirbiniai pateko į 1941 m. įkurtą Lietuvos dailės muziejų (dab. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus).
Likusi rinkinio dalis liko grafų Tiškevičių Palangos dvaro rūmuose. Po grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus mirties velionio kolekcija pradėjus domėtis muziejams, našlė grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė (1870–1953) nutarė rūmuose saugomą senovės gintaro dirbinių rinkinį dovanoti 1935 m. įkurtam Kretingos muziejui. Grafienės valią įvykdė sūnus Stanislovas Marija Tiškevičius (1907–1974), kuris 1936 m. vasario 12 d. muziejines vertybes atvežė į Kretingą ir perdavė apskrities viršininkui Juozui Vaišniui.
1937 m. rugpjūčio 30 d. tuomečio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (VDKM) vadovybė paprašė Kretingos apskrities savivaldybės deponuoti didžiąją Palangos senovės gintaro dirbinių rinkinio dalį (141 vnt.) kopijoms pasigaminti. Savivaldybei sutikus, 1937 m. rugsėjo 6 d. Kretingos muziejaus komitetas išsiuntė rinkinį į Kauną. Tačiau panašu, kad kopijų netgi nebuvo ketinama pasidaryti, nes unikalūs artefaktai atsidūrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus ekspozicijoje, o 1940 metais rinkinys buvo inventorintas pirminėje muziejaus gaunamų eksponatų knygoje ir tapo VDKM nuosavybe.
Vytauto Didžiojo kultūros muziejų 1944 m. pervadinus valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Palangos senovės gintaro dirbinių rinkinys buvo saugomas jame, o 1980 m. balandžio 15 d. su visa archeologine medžiaga perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, kuris 1990 m. susigrąžino ikikarinį Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardą.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir Kretingos muziejui persikėlus į grafų Tiškevičių Kretingos dvarą, nuo 1998 m. liepos 2 d. Kretingos muziejus siekia atkurti istorinį teisingumą, kad jam būtų grąžinta nuosavybės teisė į Palangos gintaro lobį.
2023 m. liepą, sutarus su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi, Palangos grafienės Antaninos Tiškevičienės dovanotas senovės gintaro dirbinių rinkinys po 86 metų sugrįžo depozito teise į Kretingos muziejų, kuriame, kaip nurodoma 1936 m. Kretingos apskrities savivaldybės ir Kretingos muziejaus komiteto padėkoje grafienei Antaninai Tiškevičienei, „bus ypatingai branginamas ir visuomet laikomas muziejaus pasididžiavimu“.