Malūnai Lietuvoje, kažkada jų buvo apie 200. Žinoma gražiausi vėjo malūnai, jie iš tolo vilioja modami sparnais, gal todėl jų nuo pat atsiradimo buvo daugiausia. Žinoma nemažai išliko ir vandens malūnų, kurie savo laiku taip pat buvo labai svarbūs.
Iki XX amžiaus vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugely vietovių gražiai puošė senieji vėjo malūnai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantinį įspūdį. Vėjo malūnai nesislėpdavo kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse. Jie užvaldydavo erdvę. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją. Miesteliuose, tarsi jausdami savo vertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis.
Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. Malūnų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų, variantų. Naudodami vėjo, vandens ar gyvosios jėgos energiją, veikė popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsemės laivuose ir pan. Lietuvoje vėjo malūnai taip pat suko įrengimus, nesusijusius su malimu. Tai sako ir išlikę terminai: lentų malūnai, vėlimo (vėlių) malūnai. Vėjo malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje vėjo malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai.
XIX a. II pusės kartografiniais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų. XX a. pradžioje jų ir toliau sparčiai daugėja, lygiagrečiai daugėja malūnų ir su šiluminiais varikliais. Plinta vėjo malūnai su papildomais atsarginiais šiluminiais varikliais. 1914–1921 metų kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. Labai dažnai gyvenvietėse buvo po kelis malūnus. Antai Panevėžyje buvo 4, Radviliškyje – 4, Kupiškyje – 5, Žagarėje – 3, Šiaulėnuose – 3, Daukniškiuose – 2, Suginčiuose – 2, Veršiuose (Žagarės sen.) – 2 ir t. t.
Visoje Lietuvoje valstybė saugo 80 malūnų, daugiausia jų Pakruojo rajone net 32, mažiausiai Pietų Lietuvoje išlikę tik 2. Kai kurie malūnai paversti kavinėmis, kitų mūrai stovi vidury pievų be sparnų.
Šaltinis: Malūnai.lt
Klaipėdos apskritis
Ryžių malūnas
Ryžių malūnas – XVIII a. pastatytas vadinamasis „trijų stogų“ sandėlis. Pradžioje tai buvo 4–5 aukštų, fachverkinės konstrukcijos sandėlis su trimis dvišlaičiais stogais. Vėlesniais laikais jis paaukštintas laiptuotu vienšlaičiu stogu, įrengtas malūnas, skirtas iš Kinijos atgabentiems ryžiams apdirbti. Klaipėdos pilies ir Danės (Dangės) upės uostų dalis. Prie Klaipėdos pilies griovio įplaukos stovintis sandėlis keletą kartų keitė savininkus ir pavidalus: 1790 m. jis buvo žinomas kaip „Trijų stogų“ sandėlis, 1860 m. – „Hermico“ sandėlis, 1930 m. – ryžių malūnas „Astra“. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo sugriautas ir iki mūsų dienų išliko tik pirmo aukšto mūriniai fragmentai, kuriuose įsikūrė uosto administracija. 2008 m. pastatas atstatytas. Ryžių malūnui grąžinta autentiška forma. Pasirinktas dvigubas pastato fasadas iš stiklo ir medinių sijų konstrukcijų, kuris asocijuojasi su anksčiau buvusiu statiniu. Po rekonstrukcijos (2008 m.) pastate įsikūrė modernus 3 žvaigždučių viešbutis „Old Mill Hotel“. Objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Šiuo ženklu ženklinami su jūriniu paveldu susiję objektai – pastatai ir buvusių pastatų vietos, krantinės, takai, laivai ir kita. Taip siekiama pabrėžti Klaipėdos kaip jūrinio miesto išskirtinumą. Kartu išryškinamas ir Lietuvos kaip jūrinės valstybės veidas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/CzGUVA5jjgaSUy8K9
Kretingos dvaro vandens malūnas
1672 m. Kretingą valdant LDK didikui Kazimierui Jonui Povilui Sapiegai, buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame minimas medinis dvaro vandens malūnas. 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje minimas senas vandens malūnas prie dvaro užtvankos.
XIX a. pab. grafas Juozapas Tiškevičius malūną rekonstravo, pristatydamas fachverkinį raudonų plytų mūro antstatą – pirmąją hidroelektrinę Lietuvoje, tiekiančią šviesą į rūmus ir žiemos sodą, 1878 m. įrengė dvaro stalių dirbtuves, kurių įrenginius suko vandens ratas. Tarpukariu čia veikė grafų Tiškevičių aliejaus fabrikas „Oelit“, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“, saldainių dirbtuvė.
Pastatas dviaukštis, kompaktiško tūrio, ištęsto stačiakampio plano. Malūnas turėjo ir ūkinių pastatų, tačiau jie neišliko. 2001–2003 m. pastatas remontuotas, o 2010–2011 m. rekonstruotas ir pritaikytas Kretingos muziejaus etnografijos rinkinių ekspozicijai „Saulės ratu“. Malūno rūsiuose įrengta edukacinė klasė ir parodų salė.
Tai valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Priklauso Kretingos dvaro sodybos kompleksui.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/W2PJSX9eNtMsGRCz7
Lazdininkų vėjo malūnas
Lazdininkų vėjo malūnas yra Lazdininkų k., prie kelio Darbėnai–Šventoji. Iki pasiekė Lazdininkų k. ir gavo šios vietovės pavadinimą, šis malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. į Lazdininkus jį perkėlė žydų tautybės darbėniškis vaistininkas Švatelis.Keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus. Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat kiek 400 karvių. Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties. Sovietmečiu vietos kolūkiui atitekęs malūnas buvo nugyventas. Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos jau neatliks: kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų, tad malūno savininkai tokios idėjos atsisakė. Tačiau lankytojai gali pamatyti visa, ką pavyko išsaugoti per šimtmetį: pavaras, malūno ašį, keletą girnų, restauruotą kepurę, ją sukusius dantračius, sparnus. Malūno kepurėje numatoma įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais: iš čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą. Keliautojai galės pasigrožėti apylinkėmis.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/uo7kAPQL2pVmM6CVA
Foto: https://welovelithuania.com/lazdininku-vejo-malunas-360/
Kretingos miesto vandens malūnas
Mūrinis Kretingos malūnas pastatytas Akmenos upės slėnyje XVIII a. pab. Naujoji vadinamoji žydų gyvenvietė turėjo 15 medinių namų, tarp kurių mūrinis malūnas buvo svarbus architektūrinis akcentas. Tuomet čia buvo pastatyta ir užtvanka – krintantis vanduo suko du malūno ratus. Nors priklausė Kretingos dvarui, šaltiniuose ir liaudies šis malūnas vadinamas miesto malūnu, kadangi daugiausia tarnavo miestiečių poreikiams. Jis laikytinas seniausiu Kretingos rajone. Šalia malūno pastatytas naujas medinis tiltas, stovėjo dvarui priklausiusi smuklė.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/2o9JLicoVTkDKmKE6
Vilkėno malūnas
Vandens malūnas, jis yra Vilkėno dvaro sodybos komplekso dalis. Malūnas restauruotas, pritaikytas restoranui ir viešbučiui. Statinys stačiakampio plano, vienatūris, vakarinėje pusėje pristatytas naujas medinis prieangis. Pastato planinė struktūra neišliko, pakeista. Turi romantizmo stiliaus bruožų. Grafo Pranciškaus Pliaterio iniciatyva 1843 m. buvo užtvenkta Švėkšnalė ir čia pastatytas vandens malūnas. 1891 m. kilus potvyniui, vanduo pralaužė užtvanką, malūnas buvo restauruotas. 1936 m. malūne pastatytas dyzelinis motoras, naudotas pritrūkus vandens. 1993 m. dvarą grąžinus Pliaterių paveldėtojams, 1995 m. baigtas malūno kapitalinis remontas, jame įrengtas viešbutis ir restoranas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/zJ6p8MrR94LMBjRa9
Tauragės apskritis
Padubysio malūnas
Padubysio malūnas statytas apie 1920 m. dvarininko Juozo Butkevičiaus. Statybą finansavo žmona Jadvyga Jacunskaitė. Vokiečių okupacijos metais malūną valdė statytinis Valteris Gaigalaitis. Dabar malūno savininkas yra privatus asmuo. Buvusi dvaro sodyba sunyko, tačiau malūnas išsilaikęs gerai, išlikusi didelė dalis buvusios technologinės įrangos: vienerios girnos, o kitų girnų tik žymės, gervė girnapusėms nukelti, dvi apardytos transmisijos, javų valymo mašina, treji valcai, kruopinė ir du rankoviniai filtrai, du plokščiasiečiai, malūno užtvankos liekanos. Padubysio malūnas veikia, tačiau varomas ne vandeniu, o pritaikius šiuolaikines technologijas. Savininkas rūpinasi atstatyti autentišką malūno darbo procesą, jau parengti malūno atgaivinimo, pritaikymo turizmui priešprojektiniai pasiūlymai.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/Bdn9bhFBL28T4Gvw9
Kreivėnų vėjo malūnas
Kreivėnų apylinkės – vienos vėjuočiausių Lietuvoje, tad ne atsitiktinai prieškariu kaime veikė du vėjo malūnai. Vykstant pro kaimą Tauragės–Tilžės plentu, matyti vieno iš jų, deja, jau tuščiaviduris mūrinis kūnas. Malūnas buvo kepurinis, statytojai sampile po juo įrengė dvi angas, leidusias įvažiuoti vežimu vidun: įvežti grūdus ar išvežti miltus. Tai vienintelis toks Lietuvoje iš dalies išlikęs vėjo malūnas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/bDC7v8WtUUjbo7Mc6
Telšių apskritis
Nerimdaičių vėjo malūnas
Angliško tipo vėjo malūnas, su sukinėjama prieš vėją kepure pastatytas 1924 metais Tomo Prialgauskio, turėjusio 93 ha žemės. Malama buvo ūkio reikalams, už mokestį – ir aplinkiniams gyventojams. Po Antrojo pasaulinio karo (nuo 1948 m.) buvo išmontuotas ir stovėjo nenaudojamas Nerimdaičių kolūkio teritorijoje, žmonės jį naudojo kaip malkų sandėlį. 1968 metais nemokamai perleistas muziejui, liepos 10 dieną išmontuotas ir pervežtas į muziejaus buities skyrių. Vidaus įrengimų, išskyrus vieną girnapusę, nebebuvo. Kepurę, sparnus, grindis teko keisti naujais, nes buvo supuvę. Kitos dalys, mažiau supuvusios, tuomet buvo restauruotos.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/a5X8Ant1PtY8RbaB9
Purplių vėjo malūnas
Purplių vėjo malūną 1898 m. pastatė Antanas Racevičius pagal iš Latvijos gautus brėžinius. A. Racevičiui šis malūnas buvo pirmasis jo statinys. Iš Latvijos jis gavo ne tik malūno brėžinius: iš čia parvilko ir didžiulę pušį, kuri tapo pagrindine malūno ašimi – jai pastatyti į vietą reikėjo dvidešimt penkių arklių. Malūnas buvo pastatytas per du metus.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/DUqatzH7KT3HPYrPA
Šiaulių apkritis
Dvariukų vėjo malūnas
Dvariukų vėjo malūno spėjama pastatymo 1906 m. data įrėžta durų angos plytoje.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/Szh7NbaFrMv1VHP78
Mekių vėjo malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/4EHLzsU7F6Z6GokW7
Žagarės dvaro vėjo malūnas
Seniausias dvaro statinys – „kepurinis” vėjo malūnas, pastatytas 1770–1780 m. Manoma, kad tai seniausias iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/eah2ZhMXjFqKjEC17
Diržių vėjo malūnas
Diržių malūnas pastatytas 1869 m. Spaudos draudimo metais malūne buvo slepiama lietuviška spauda. Malūnas priklausė Steponui Dumbrai. Malūną S. Dumbrai pastatė malūnų meistras Vinkleris. Po malūno pastatymo meistras trejus metus naudojosi malūnu, apmokė ir S. Dumbrą malti. Vėliau malūną valdė S. Dumbros sūnus Motiejus Dumbra, o nuo 1931 m. malūnas priklausė S. Dumbros anūkui Juozui Dumbrai. 1928 m. malūno kepurė apdengta skarda. Antrojo pasaulinio karo metais malūninkas Latvijoje įsigijo garo variklį, kurį panaudojo girnoms sukti. Variklis veikė iki 1949 m. Apie 1953 m. buvo įvesta elektra. Po Antrojo pasaulinio karo malūnas buvo nacionalizuotas. J. Dumbra ir toliau dirbo malūninku. 1986 m. malūno sienos apkaltos skarda.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/ErcNjK6AmMccTPcd9
Gelčių vėjo malūnas
Ūkininkas Antanas Skrupskelis, sumanęs papildomą verslą nupirko iš Meškuičių kaimo (Šiaulių r.) jau pastatytą malūną ir išardęs dalimis, vežimais parvežė į Gelčius. 1936 metais malūno girnos pradėjo suktis jau Gelčiuose. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavus malūną, jį valdė kolūkis. Vėjo sukamas malūnas malė iki 1970 metų. Nuo 1975 metų malūnas nenaudojamas, savininko sodyba nugriauta.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/SVhWS4jLFu9XUSXF8
Pakruojo dvaro vėjo malūnas
Vėjo malūnas (pastatytas 1823 m.)
Koordinatės: https://goo.gl/maps/TPjcLdv5tb3vKv5a6
Pašvitinio vėjo malūnas
Malūnas vienas seniausių ir didžiausių tokių technikos paminklų rajone. Jis tuščias, su butaforine kepure, sparnų likučiais. Priešingoje kelio pusėje, netoliese, stūkso senasis grūdų sandėlis – magazinas (XIX a. vid.).
Koordinatės: https://goo.gl/maps/6weoBxW6UCDyfn2v9
Steigvilių vėjo malūnas
Technikos paminklas, 1992 m. įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Nuo 2005 m. saugomas valstybės.Yra išlikę daug originalių dalių ir technologinės įrangos. Šiuo metu malūnas nenaudojamas jokioms reikmėms. 2019 m. Steigvilių malūnas suremontuotas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/vhd4qyvEiy45PQTe6
Baisogalos vėjo malūnas
Ypač gražus akmeninis Baisogalos dvaro malūnas, pastatytas XIX a. viduryje. Šiandien jis yra Komarų rūmų ansamblio dalis. Tai mūrinis kūginio tipo, trijų aukštų, piramidės formos, aštuoniakampis, su apėjimo galerijomis, papuoštas arkomis. Kiekvienas iš trijų aukštų yra skirtingo stiliaus: pirmas aukštas – klasikinio, antras – renesanso, trečias – gotikinio. Malūnas veikė iki 1954 metų. 2008 metais paskelbtas kultūros paminklu.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/TqeguXMixUbj425E9
Kleboniškių vėjo malūnas
Malūnas – kepurinis vėjo malūnas, vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus, stūksantis Kleboniškių kaime-muziejuje. 1884 metais ant kalvos iškilęs vėjo malūnas yra kelrodis atvykstantiems į Kleboniškių etnografinį kaimą. Vėjo malūnas su technologine įranga – technikos paminklas. 1971 m. jis buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, nuo 1997 m. – įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/YZrMMd9gX6YkyQqt7
Šeduvos malūnas
Šeduvos malūno pradžia – 1905-ieji meta. Tada jis buvo pradėtas statyti. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojimas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, jo vos nepraradome karo metais (buvo smarkiai apgriautas). Tačiau malūnas niekada nebuvo užmirštas – tarybiniais (1967-aisiais) metais jis tapo pasilinksminimų vieta – žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus. Keletą metų malūnas buvo apleistas, paliktas likimo valiai. Tačiau 2000-aisiais metais tarsi iš naujo atgimė. Malūno aplinka buvo suformuota taip, kad joje atgaivą rastų ne tik kūnas, bet ir siela (čia rasite daug motyvų, besisiejančių su skaičiumi 7, kuris yra laikomas mistiniu, magišku, nešančiu laimę).
Koordinatės: https://goo.gl/maps/9xrDpPFwZXz93jGVA
Žaliūkių vėjo malūnas
Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas – šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo. Po nacionalizavimo pradėjęs merdėti, o 1957 m. ir nustojęs malti, apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių „Aušros” muziejui. Malūnas buvo suremontuotas, o 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija nuo geležies amžiaus iki dabartinių laikų.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/oNGDusdkDUNiZLy89
Marijampolės apskritis
Bališkių vėjo malūnas
Bališkių kepurinis medinis vėjo malūnas, ant kurio likučiai sparnų, kurie nuo 1923 iki 1938 tarnavo Pilaitės vėjo malūno (Liepalotų malūnui) Šakių r.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/7TCSgb9HFYcMfskF8
Vyštyčio vėjo malūnas
Vištyčio vėjo malūnas – vienintelis į Kultūros vertybių registrą įrašytas ir paskelbtas saugomu vėjo malūnas su autentiška technologine įranga bei vertingas malūnų architektūros pavyzdys Marijampolės apskrityje. Malūnas buvo pastatytas 1925m., nuo 1978 metų daugiau kaip dešimtmetį malūne veikė etnografinis muziejus, tačiau nuo 1992 metų muziejus buvo uždarytas, eksponatai išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų ir taip malūnas stovėjo aukštai iškilęs, tačiau paliktas sunykti. 2015 m. Kultūros paveldo departamento ir asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ lėšomis buvo atlikti malūno architektūros, medienos ir konstrukcijų tyrimai ir jų pagrindu parengtas tvarkybos darbų projektas.
2018 m. Vilkaviškio rajono savivaldybė rado finansinių išteklių malūno nupirkimui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos skyrė lėšas tvarkybos darbams, gautas iš ES struktūrinių fondų, o Vištyčio regioninio parko direkcija prisiėmė atsakomybę už sutvarkyto vėjo malūno panaudojimą. Buvo pasirašyta trišalė sutartis ir 2019 m. pradžioje pagaliau pradėti malūno tvarkybos darbai. Darbai jau užbaigti, teliko aptarti detales ir planuojama, kad nuo gegužės mėnesio jis jau bus atviras visuomenei. Vėjo malūnas bus pritaikytas lankymui ne tik kaip muziejus, bet ir kaip apžvalgos bokštas. Užlipus į malūno viršų, atsiveria Vištyčio miestelio ir kraštovaizdžio panorama.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/GMo8KgRhfycYXkgDA
Kauno apskritis
Plynių (Liaudies buities muziejus) malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/iF9C3dQHWUDbdB5y5
Vaidaviškių malūnas (Liaudies buities muziejus)
Koordinatės: https://goo.gl/maps/wzTi1gvTLaBFzKYq8
Miegėnų vėjo malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/qZPGyjdESrdA8n3f7
Alytaus apskritis
Ąžuolinių vėjo malūnas
Vienintelis išlikęs Dzūkijoje ir vienas iš dviejų vėjo malūnų visoje pietų Lietuvoje, įrašytas į Kultūros paveldo vertybių registrą. Kepurinis medinis vėjo malūnas J. Andreikevičiaus pastatytas 1929 m. Audros nuniokojo malūną 1955 m. bet jis buvo atstatytas ir veikė iki 1964 m. Viduje iki šiol išlikusi autientiška malimo įranga.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/Th3dTb4reyKXzidC9
Panevėžio apskritis
Biržų malūno pastatų kompleksas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/hzZza86p4szWB8US6
Sodeliškių (Ančiškių) vėjo malūnas
Malūno statybų ėmėsi 1924-aisiais iš Amerikos grįžę, ten pinigų uždirbę ančiškiečiai broliai Sadauskai. Paviešėję Lietuvoje broliai vėl nutarė svečion šalin traukti, o malūną pardavė Kazimiero ir Veronikos Rasiukų šeimai. Tačiau šeimos laimė truko neilgai: užėjus Antrajam pasauliniam karui, Kazimieras buvo pašauktas į frontą ir žuvo ties Liepoja.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/8TCc6xQ8BkTaB49YA
Panevėžio miesto malūnai
XIX a. pab. malūnas vystėsi keturiais pagrindiniais etapais: I etapas – XIX a. II pusė, II etapas – XX a. I pusė, III etapas – XX a. vid. (1944-1950 m.) ir IV etapas – XX a. pabaiga. Pirmajame statybos etape suformuoti fasadų elementai: piliastrai, tarpaukštiniai karnizai, langų angos, sąramos tiksliai buvo atkartoti vėlesniuose trijuose etapuose. XIX a. malūnas buvo dviejų aukštų, iš šio laikotarpio išliko du aukštai fasado ir viena skersinė vidinė siena. Antrajame etape prie malūno pristatytas dviejų aukštų grūdų ir miltų sandėlis P pusėje ir R pusėje keli priestatėliai (šiuo metu nugriauti). Trečiajame statybų etape po 1944 m. įrengtos gelžbetoninės perdangos (visuose aukštuose), grūdų ir miltų sandėlyje įrengta nauja medinė perdanga, užstatytas pagrindinio korpuso trečias aukštas. Ketvirtajame etape pristatyta laiptinė (Š pusėje), priešais grūdų ir miltų sandėlį pastatytas dengtas sandėlis-pakrovimo-iškrovimo aikštelė. Nėra išlikusios stogų konstrukcijos ir malūno technologinės įrangos.
Koordinatės : https://goo.gl/maps/HdfsLYarYufMQoJ26
Mikėnų vėjo malūnas
Malūnas statytas maždaug 1875 – 1880 metais. Nuomonė, kad statytas gerokai ankščiau, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, nėra pagrįsta. Tokio tipo malūnai Lietuvoje paplito XIX a. antroje pusėje. Jis yra medinis, griautinis, grąžulu gręžiama kepure.Pirmasis malūno savininkas buvo vokietis iš Karbelių kaimo Teodoras Jansonas. Jis pirko žemės sklypą ir pasistatė malūną ir maldavo apylinkės žmonėms. Teodoras mirė prieš pirmąjį pasaulinį karą ir malūną paveldėjo sūnus Antanas. Mirus Antanui malūnas atiteko jo vaikams. Malūnas veikė iki 1958 metų. Po 1958 metų buvo išvežtos girnos, visi kiti įrenginiai išliko.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/YRGWANYmkQoArrXq5
Stultiškių vėjo malūnas – linų muziejus
Stultiškių vėjo malūnas stovi nuo 1880 metų. Įdomu tai, kad malūnas tuomet buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau buvo nupjauta ir prie kamieno pritvirtintos girnos.
Tai keturių aukštų, išvaizdus malūnas, su pasukama prieš vėją kepure.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/qZGooUMQ7TrwwPA99
Pumpėnų vėjo malūnas
Vėjo malūnas pastatytas XX a. pr. (1920 m.). Jo savininkas Kulalis, kilęs iš Kupiškio krašto, į Pumpėnus atsikėlė 1924 m. Plytos malūnui statyti buvo gamintos gretimame Talkonių kaime, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinėse. Malūnas anksčiau buvo su keturiais sparnais, mediniu apeigos tilteliu.
Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. buvo renovuotas, ir kurį laiką pirmajame aukšte veikė kavinė, tačiau neilgai.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/5hgH9YPro77AeAuR9
Obelių vėjo malūnas
Obelių malūnas minimas jau nuo XVI amžiaus. Bėgant metams tai buvo įvairių įtakingų dinastijų nuosavybė. Obelių malūnas priklausė grafams Tiškevičiams, Petkevičiams, Tyzenhauzams, Pšezdzeckiams. Malūne buvo įtaisyta pažangi turbina, atgabenta iš užsienio. Jo darbininkai, laikui bėgant, ne tik malė miltus, bet ir pjovė lentas. Deja, XX a. unikalaus statinio šlovė prigeso – atlaikęs karus pastatas buvo išvogtas, o vėliau ir padegtas. Šiuo metu malūnas vėl turi šeimininkus ir atgimsta naujam gyvenimui. Jis kol kas nėra nuolat atviras lankytojams, bet visada kviečia pasivaikščioti ir pasigrožėti juo iš išorės.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/7VkZAjk4wxroqM6N6
Utenos apskritis
Burbiškio vandens malūnas
Vandens malūnas prie Anykštos pastatytas 1926 m. Grūdus čia maldavo ir dvarininkai, ir valstiečiai. Tačiau Anykštos pakrančių bei Rubikių paežerės ūkininkai malūnu nesidžiaugė. Dėl malūno užtvankos pakilęs vanduo užliedavo jų pievas ir laukus. Kasdienis pabumbėjimas 1905 m. peraugo į atvirą pasipriešinimą. Apie 50 šautuvais ir kuolais apsiginklavusių valstiečių atėjo į dvarą, pradėjo šaudyti, padegė malūną ir išgriovė užtvanką. Senasis malūnas nebuvo atstatytas. Vėliau kiek žemiau, naujoje vietoje, malūną pastatė savanoris Juozas Vitkūnas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/A8jNonEeKJifSDHJ7
Didžiuliškių vėjo malūnas
Didžiuliškių kaime yra kultūros paveldo objektas – vėjo malūnas. Vėjo malūnas datuojamas XIX a. II pusės.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/F3aUzpgwY2L54kZaA
Ginučių vandens malūnas
Ginučių vandens malūnas – vienas įsimintiniausių Aukštaitijos nacionalinio parko simbolių. Senove alsuojantis medinis malūno pastatas, tiltas ir užtvanka dažnai tampa tuo atsparos tašku, nuo kurio keliautojai pradeda pažintį su šiuo ežerų išraižytu, tapybiško kraštovaizdžio Lietuvos kraštu. Malūnas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ant Srovės upelio ir veikė iki 1968 m. Vieno aukšto malūną su pastoge pasistatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies buvo dar ir gyvenamoji, kur gyveno pats malūnininkas bei ūkinė dalis, kur buvo įsikūrusi krautuvė.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/GYnxYJNcFgJD7i6w7
Pročiūnų vėjo malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/sDLApKgBnPcvnTqt7
Pakretuonės vandens malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/SjVJK5mWugmpgBNJ6
Malūnas ir visa jį supanti teritorija yra privatizuoti bei aptverti aukšta tvora, tačiau atvykę turistai už poros litų mokestį į teritoriją įleidžiami ir gali pasigrožėti šiuo senoviniu technikos stebuklu. Malūnas pastatytas XIX amžiuje, priklausė Pervieniškių dvarui. Malūno pastatas medinis, vieno aukšto su vandens ratu pastato gale.
Molėtų vandens malūnas
Pastatas 2 a. su cokoliniu aukštu, vakarinė dalis – vienaaukštė. Abi dalys atskirtos kapitaline siena be jungties. Malūnas turėjęs keletą priestatų, iš kurių išlikęs transmisijos (transformatorinės) priestatas. Jis raudonų plytų mūro, dengtas lėkštu keturšlaičiu stogu. Atsiradimo data – 1914 m.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/MLQyEoTVDbYQyQAs7
Siesarties vandens malūnas
Ant Siesarties pastatytas vandens malūnas, didžiausias išlikęs Rytų Lietuvoje. Pastatytas 1914 metais.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/nmsaMzioDk9DCZyM6
Minčios vandens malūnas
Rašytiniai šaltiniai byloja, kad Minčios kaimelyje, ant Minčios upės kranto, vandens malūnas pastatytas 1792 m., grūdus pradėjo malti daugiau kaip prieš 200 metų. Minčios dvaro ponai, kuriems priklausė malūnas, buvo progresyvūs to meto verslininkai, mokėję panaudoti upių ir upelių jėgą. Dvare, naudojant vandenį, buvo pjaunami rąstai ir lentos, veikė netgi vario kalykla, kurioje vario gabalus išplodavo Minčios upelio vandens kilnojamas blokas – kūjis. Malūne buvo įrengtos 4 girnos ir vilnų vėlykla. Visos statybos prie upelio buvo atliekamos taip sumaniai ir rūpestingai, kad poilsinės svečiai ir šiandien gali pamatyti autentiškas senojo malūno detales – masyvias sienas, vandens sukamą malūno ratą, įspūdingą užtvanką su krintančio ant rato menčių vandens kaskadomis. Tos kaskados juda ir putoja tiek vasarą, tiek žiemą, teikdamos svečiams daug džiaugsmo – galima ir pasižiūrėti ir palįsti po jų gaivinančia srove.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/QtJVCxwoTVAWEi3XA
Šlyninkos vandens malūnas
Šlyninkos vandens malūnas – tai jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Malūne tikrai yra ką nuveikti. Galima pamatyti grūdų malimo procesą, įsigyti grūdų bei miltų. Verta paminėti, jog ši kultūra yra atgabenama į malūną tik iš ekologinių ūkių. Malūno pastate galima išvysti įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą. Taip pat Šlyninkoje yra saugomas senovinis XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai iš porceliano. Šiuo metu girnas suka elektra, tačiau netolimoje ateityje ketinama atkurti vandens turbinas, atstatyti sugriuvusią malūno dalį nuo upės Nikajos pusės.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/JVLwMZgZ3ZxzHEQAA
Vencavų vėjo malūnas
Malūną 1937 m. pastatė dailidė Antanas Žeimys pagal savininko Namiko užsakymą. Po II pasaulinio karo buvo nacionalizuotas. Veikė iki 1956 m., vėliau sunyko sparnai, buvo išmontuoti įrenginiai, stovėjo apleistas.
1980 m. malūnas buvo restauruotas, jį pritaikant poilsio reikmėms (įrengti kambariai). Pagal Paminklų konservavimo instituto architektės Ritos Vėlyvienės projektą, statinio sienos apkaltos naujomis lentomis, perdengtas stogas, atstatyti sparnai, durys. langai.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/7V5jiu8HhdhTt6CZ6
Vilniaus apskritis
Kazliškių vandens malūnas
Koordinatės: https://goo.gl/maps/4LeAywHFgeNsw9FP8
Belmonto vandens malūnas
Prancūziškasis (Belmonto) malūnas, pastatytas 1838 m., nustojo veikęs tik XXa. viduryje. Nuo to laiko jis stovėjo nenaudojamas ir palengva nyko.2001 m. pradėti šio unikalaus komplekso atkūrimo darbai.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/N6pRE5mx6MG5hCH67
Pilaitės vandens ir vėjo malūnai
Vėjo malūną 1923 m. pastatė Petras Žasetis, Amerikoje užsidirbęs pinigų, nusamdęs meistrus, talkinant visam kaimui. P. Žasetis šeimos neturėjo – buvo išsiskyręs, tad gyveno kartu su brolio šeima tame pačiame name, vedė bendrą ūkį. Dažnai nakvodavo ten, kur dirbo – kambarėlyje, įrengtame pirmajame malūno aukšte. Petro brolis Jonas buvo stambiausias apylinkės ūkininkas – turėjo 60 ha žemės, plytų degyklą, motorinį malūną, kuliamąją. Sodybos tvartai buvo mūriniai, kiti pastatai – medžio. Gyvenamasis namas buvęs taip pat medinis, senokas. Naujojo namo statybų planus sutrukdė prasidėjęs karas.Malti nustota po 1990 m.
Pilaitės dvaro vandens malūnas minimas istoriniuose šaltiniuose jau nuo XVI a.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/QCG3Y5tDT1DMa8cC6
Verkių malūnas
Pirmuosius du malūnus prie šio upelio tvenkinių suprojektavo Laurynas Gucevičius. Arčiausiai Neries stūksantis malūnas buvo pastatytas jau XIX a. antrojoje pusėje. Tai – vienas iš Verkių regioninio parko išlikusių architektūros paminklų. Iki Pirmojo pasaulinio karo malūno girnas suko vanduo, vėliau iki 1975 metų – elektra. Per 1984 metų gaisrą apdegė malūno stogas ir vidaus įrenginiai, išplėštas ir nusiaubtas jis virto valkatų lindyne …1999 metais po rekonstrukcijos, Verkių vandens malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui – savo duris atvėrė nuolatiniams restorano lankytojams ir užjūrių svečiams. Šiandien restorano interjerui unikalumo teikia išsaugotos senojo malūno detalės bei girnos, o europietiškas valgiaraštis išsiskiria gardžiais tarpukario Lietuvos smetoniškais patiekalais.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/bb1pxbdwzZTGA7xB7
Žvėryno malūnas
Žvėryne yra dar nuo Radvilų laikų išlikęs vandens malūnas. Šis malūnas pastatytas ir tvenkiniai iškasti XVI a., vandeniu sistemą aprūpino Šaltuonos upelis ir nuo aplinkinių kalvų tekantys šaltiniai. Istoriniai šaltiniai byloja, kad XVII a. kaimyninių Saltoniškių valstiečiai kasmet eidavo taisyti užtvankų. 1830 m. Vilniaus miesto plane buvo pažymėti du malūnai: „prancūziškasis“ – dabartinės Latvių gatvės gale, kitas – tarp dviejų tvenkinių, dabartinio tilto vietoje. Kada išnyko toliau nuo Neries buvęs malūnas ir jo vietoje pastatytas tiltas, nežinoma. XVIII a. dokumentuose minimi mūriniai pastatai su žydų bravoru ir šalia esančiais tvenkiniais. Vėliau malūnas priklausė turtingų rusų Pimonovų šeimai. Seniausia gatvė Žvėryne – dabartinė Latvių. Tai buvo kelias į Žvėryno malūną, kuris nuo Žaliojo tilto driekėsi palei Nerį dabartine Upės gatve. XIX a. pabaigoje malūne buvo pastatytas garo katilas, jį vadindavo „prancūziškuoju“.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/myc2bmC91r8n7KVXA
Liubavo dvaro malūnas – muziejus
Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas.
Koordinatės: https://goo.gl/maps/948eSLdX3t6gZNC98
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.