Kalvystės amato žavesys ir paslaptys
Kalviai nuo seno apgaubti paslapčių ir pagarbos, o kai kurie net prilyginami mitiniams dievams. Jų rankose gimdavo ne tik akį traukiantys papuošalai, bet ir mirtini ginklai ar gyvybę sergstintys šarvai. Tikrą kalvį šiais laikais sutikti nelengva, tačiau sutikus galima ne tik išgirsti daugybę istorijų, bet ir patiems išbandyti kūjo jėgą.
Sutikite žmogų, nukaldinusį saulę
Priekalas, iki raudonumo įkaitinta geležis, sunkus kūjis ir suodinas veidas – turbūt taip daugelis įsivaizduoja senuosius kalvius. Ilgus amžius gyvenimas be jų nukaldintų įrankių buvo neįsivaizduojamas, kalviai buvo apipinti legendomis. Dabar kalvius galima vadinti menininkais, puoselėjančiais vieną seniausių ir svarbiausių lietuviškų amatų.
Lietuvių kalvių kurtos geležinės kryžių viršūnės, įtrauktos į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą, stebina ornamentais, simbolika ir kruopščiu darbu. Joms nukaldinti reikia patirties ir įgudusios rankos. O ar lengva nukalti paprasčiausią vinį? Tai sužinoti galima dalyvaujant šventėse ir edukacinėse programose. Jų metu sertifikuoti kalvystės amatininkai pristato kalvystės istoriją, pasakoja vaizduotę žadinančias legendas ar juokingus nutikimus, rodo darbo procesą ir naudojamus įrankius – kūjį, odines dumples, žaizdrą, priekalą ir t. t. Norintys iš įraudusios geležies gali nusikalti vinį ar net laimę nešančią pasagą. Padedant tikram kalviui sunku nebus!
Kalvis – dievas ir amatininkas
Kalviu buvo graikų dievas Hefaistas, romėnas Vulkanas, skandinavas Toras – puikiai pažįstami, stotingi herojai, pasirodantys net Holivudo filmuose. O štai lietuvių mitologijoje šalia dievo Perkūno galima rasti Kalvelį su akmeniniu kūju. Kalvelis sietas su vandeniu ir ugnimi, jis galėjo nukaldinti ginklus ir net Saulę su Mėnuliu. Lietuvoje kalviai buvo labai gerbiami – jų stipriose ir įgudusiose rankose gimdavo patys reikalingiausi įrankiai, neapsakomai palengvinę daugybę gyvenimo sričių.
Metaliniai įrankiai padėjo vystytis žemdirbystei, nes įdirbti žemę ir nuimti derlių su arklais ir pjautuvais tapo lengviau. Kalvis pasitarnaudavo ir buityje – jo pagamintais peiliais moterys ruošdavo maistą, o vyrai pasagomis kaustydavo arklius. Iš geležies lietuviai kalviai gamindavo kirvius, kalavijus, iečių antgalius, peilius, kaldino šarvus, skydus ir šalmus. Visa tai padėjo efektyviau kariauti su priešais. O štai papuošalams geležis dažniausiai nebuvo „švaistoma“.
4 000 metų istorija
Kalvystės amatas Lietuvoje buvo vienas seniausių ir svarbiausių, atsiradęs maždaug II-ajame tūkst. pr. Kr. Įdomu tai, kad seniausi dirbiniai buvo visai ne įrankiai ar ginklai, o papuošalai. Praktiški gaminiai atsirado vėliau.
Kalviai buvo nepamainomi, todėl dirbo tiek kaimuose ir dvaruose, tiek miestuose, kuriuose burdavosi į gildijas. Tapti kalviu nebuvo labai lengva – jaunuolis kelerius metus už dyką dirbdavo kalvėje ir tik išlaikęs „egzaminą“ galėjo dirbti savarankiškai. Visgi pačiam įkurti kalvę buvo labai brangu. Ypač patyrę kalviai specializuodavosi – ginklakalys kaldindavo ginklus, auksakalys dirbdavo su tauriaisiais metalais ir t. t.
Kalvystė Lietuvoje klestėjo XIX–XX a., o šiuo metu Lietuvoje yra 31 sertifikuotas kalvystės amatininkas.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas”. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
