Apie buvusias gyvenvietes, atskiras sodybas ir jų pastatus liudija išlikę pamatai, buvusių sodų ribos, seni medžiai. Laikui bėgant ir tie išskirtiniai ženklai kraštovaizdyje ima nykti ir galiausiai niekas nebeprisimena praeities įvykių. O kartais praeitis mums palieka išskirtinių objektų.
Sirvėtos regioninio parko pakraštyje, netoli Trečiūnų kaimo, raguvos, kuria graužiasi pavasario patvinęs upelis, stačiame šlaite žvilgsnis užkliūna už apsamanojusių akmenų sienelės. Priėjus arčiau supranti, jog tai senų kapinaičių ribos. Šių kapinaičių centre išryškėja metalinis, 4 metrų aukščio kryžius. Neįprasta dar ir tai, jog šiandien tai miškas, o tiksliau jo pakraštys. Taigi gamta pamažu slepia šią vietą. Tekantis upelis ardo stačius šlaitus, kur laikas nuo laiko atsiranda nuošliaužos.
Įžengus į šias kapinaites tampa aišku, jog šis kryžius, žymintis vienintelį vos matomą kapą ir akmenų tvora, kuri tarsi atskiria gyvųjų pasaulį nuo anapusinio yra vieninteliai laidojimo vietos ženklai. Ant kryžiaus kryžmos aiškiai matosi užrašas lenkų kalba „1846 metų sausio 1 diena“. Įdomi data. Suprantama, kad nuo to laiko ir miškas aplink išdygti ir kitokie kraštovaizdžio pakitimai gali atsirasti.
Visai čia pat senuose archyviniuose žemėlapiuose yra pažymėtos dvi sodybos. Vietiniai žmonės dar pamena, jog tai Avižieniškių dvaras. Šiandien gi čia tik didžiuliai dirbamų laukų plotai, kur nekur papuošti senais ąžuolais… Taigi šios kapinaitės yra buvusio dvaro pono kapas. Kryžiaus apačioje yra metalinė plokštė, kur vėlgi lenkiškai įškaltas tekstas „Aš, Juzef Suryn, ilsiuosi čia…“.
Iš senų žmonių pasakojimų, kraštotyrininkų surinktoje medžiagoje galima atrasti ypatingų detalių. Šalia kapo yra tarsi dauba, žemesnė vieta – tai vandalų pastangų ženklas. Mat bandyta kasti kapą, tikintis atrasti vertingų daiktų, užkastų kartu… Ir šios kapinaitės tai ne visai tik buvusio Avižieniškių dvaro pono Juzefo Suryno kapas – seniau buvo ir medinių kryželių aplink, žyminčiu kitus mažus kapelius. Šioje vietoje apylinkių gyventojai laidojo neišnešiotus kūdikius, mirusius nekrikštytus vaikus…
2013-aisiais pastatytas kapinaites žymintis stulpelis, Sirvėtos regioniniame parke dirbantys specialistai nupjauna atžalas. Svarbu, jog tokie objektai, žymintys šių kraštų pokytį ir vykusius įvykius nenugrimstų į užmarštį.
Daugiau įdomių detalių galima atrasti Dr. Reginos Mikštaitės-Čiučiurkienės surinktoje kraštotyrinėje medžiagoje.
Marius Semaška
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistas
Mariaus Semaškos nuotraukos
Pažintiniai takai Sirvetos regioniniame parke – tikras atradimas keliautojams
