Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID) parengė edukacinių videopasakojimų ciklą „Dvarų dėlionė“, kuriame savo srities profesionalai, žinomi Lietuvos menotyrininkai bei architektūrologai, pristato skirtingus dvaro funkcionavimo aspektus. Šioje ciklo dalyje architektūrologė dr. Rasa Butvilaitė ir Liubavo dvaro muziejaus įkūrėjas, kultūros paveldo tyrinėtojas Gintaras Karosas kviečia į virtualią kelionę po Lietuvos dvarų oranžerijas.
Sunku būtų šiandien įsivaizduoti Kretingos, Raudondvario, Baisogalos dvarus be jų įspūdingų žiemos sodų ir oranžerijų. Šie dvaro elementai, ar tai būtų atskiri pastatai ar priestatai, visuomet statyti matomiausioje ansamblio dalyje, greta rūmų, oficinų ar reprezentacinių arklidžių. Jie visuomet buvo savininkų pasididžiavimo objektas.
Jau XVII a. Europoje ėmė sparčiai daugėti egzotiškų augalų. Pasiturintys keliautojai, naujų žemių atradėjai buvo sužavėti tolimų kraštų augmenija, jos įvairove, tad ėmė galvoti, kaip patikusius augalus parsigabenti ir išsaugoti. Tiesa, tokių oranžerijų, kokias esame įpratę matyti šiandien, dar teko gerokai palaukti.
Pirmieji specialiai augalams skirti statiniai buvo labai kuklūs, grubių formų, ganėtinai storomis sienomis, nedideliais langais, apšildomi krosnimis, iš kurių dūmtraukiai buvo nukreipti tiesiai į patalpų vidų. Ilgainiui suprasta, kad būtent dėl pastarosios priežasties egzotiški augalai greitai nunyksta, tad XVII a. pab. olandai ėmėsi tokio pobūdžio statinių tobulinimo. Buvo atsisakyta į vidų nukreiptų dūmtraukių ir sukurta hipokaustinė šildymo sistema, ilgainiui prigijusi visoje Europoje.
Iki XVIII a. kilmingų, turtingų šeimų dvaruose itin paplito atvežtiniai citrusiniai augalai. Visų pirma citrinmedžiai ir apelsinmedžiai, kuriais žavėtasi tiek dėl spalvos, tiek dėl ypatingų skonio savybių. Šiltuoju metu laiku tokie medeliai paprastai buvo laikomi lauke, o atvėsus orams įnešami į specialiai tam skirtas patalpas, t. y. vadinamąsias oranžerijas.
Visoje Europoje pavyzdinėmis laikytos Versalio oranžerijos, o nepamainomu vadovu – XVIII a. I pusėje François Blondelio (1618–1686) parašytas traktatas, kuriame buvo pateikti oranžerijų projektai su visa reikalinga, tam laikui itin pažangia įranga. Laikui bėgant tokių leidinių tik daugėjo, tad jais vadovaudamasis XVIII a. pab. oranžeriją jau galėjo įsirengti bet kuris dvarininkas, turėjęs noro ir lėšų itin brangiems, dideliems stiklo lakštams. Per Italiją, Prancūziją, Olandiją ir Vokietiją oranžerijų mada pasiekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus.
Šioje ciklo „Dvarų dėlionė“ dalyje sužinosite, kodėl Lietuvos dvarų oranžerijos nenusileido europietiškoms, kokius egzotiškus augalus ir vaisius augino mūsų dvarininkai bei kokie neįprasti gyvūnai gyveno Tiškevičių žiemos sode.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Lietuvos dailės istorikų draugijos informacija