Minint Lietuvos žydų istorijos metus kviesime susipažinti su 8-uose Lietuvos žydiškų miestų (Radviliškio, Varėnos, Kėdainių, Eišiškių, Anykščių, Dusetų, Žiežmarių ir Molėtų) buvusių štetlų istorija, išlikusiais objektais, įdomiausiomis to krašto istorijomis, bei kultūros vertybėmis. Ne tik kviesime skaityti ir susipažinti, bet kiekvienas straipsnis taps maršrutu skaitytojo asmeninei kelionei. #Atraskpradžią
Dusetos – mažas miestas prie Sartų ežero. Nevadinkite jų miesteliu – tai miestas, taip vadinamas nuo 1686 metų: vietiniai apie tai primins ir visada pataisys.
Dusetos, įsikūrusios Aukštaitijoje, maždaug vienodu atstumu nuo Utenos, Zarasų ir Rokiškio, tačiau niekada neturėjusios geležinkelio, taip ir neišaugo į svarbesnį prekybos ar pramonės mazgą. Sako, geležinkeliui pasipriešino vietiniai, nes bėgių tiesimas ir vėliau traukinių dundėjimas būtų sutrikdęs ramų ir gražų gyvenimą ežero pakrantėje.
Šį miestą mes pažįstame dėl Sartų lenktynių, Platerių dvaro, kai kas, galbūt, dėl Vasaknų alaus. Pats laikas susipažinti ir su Dusetų žydų bendruomene, kurios ikikarinė kasdienybė smulkiai aprašyta užsienyje išleistoje knygoje, o daugeliu įdomių istorijų gali pasidalinti ir vietos šviesuolė ponia Marija.
Šiame pasakojime aš vis tik nusižengsiu savo pačios rekomendacijai ir vadinsiu Dusetas štetlu – miesteliu. Žydams jos ir buvo mažas miestelis su gausia žydų bendruomene.
Į Dusetas, jidiš vadinamas Dusiat, žydai pradėjo keltis maždaug XVIII amžiuje, 1847 metais jų čia gyveno jau beveik 500. XIX a. pabaigoje žydų skaičius mieste siekė jau 1158 ir tai buvo beveik 90 procentų visų gyventojų. Po 1910 metų gaisro ir vėliau, po Pirmo pasaulinio karo, žydų skaičius Dusetose sumažėjo gerokai, liko apie 100 šeimų. Prieš Antrą pasaulinį karą šeimų teliko apie 80.
Toks žydų skaičiaus mažėjimas buvo nulemtas ir sunkios ekonominės padėties, nes ankstesnis svarbiausias prekybos partneris Dvinskas (Daugpilis) tapo sunkiau pasiekiamas dėl demarkacinės linijos, ir vis dažnesnių antisemitinių išpuolių. Vis tik žydų bendruomenė Dusetose gyvavo ir Tarpukariu, buvo aktyvi sionizmo rėmėja, uoliai mokėsi hebrajų kalbos ir svajojo apie Izraelio atkūrimą.
Pačiame Dusetų centre, buvusioje turgaus aikštėje stovėjo beit midrašas (judėjų maldos namai), o aikštę supę pastatai priklausė priklausė žydų prekybininkams, amatininkams, mokytojams, bankininkams. Dusetose buvo net kelios žydų mokyklos, o mokslas čia buvo toks stiprus, kad vaikai ir iš kitų miestelių atvykdavo čia mokytis. Vėliau į Izraelį išvykę dusetiškiai tvirtino, kad jautė tvirtą pagrindą po kojomis dėl dar gimtajame štetle gautų žinių.
Ežeras, svarbiausias Dusetų traukos centras, žydams irgi buvo labai svarbus. Besiverčiantieji prekyba mediena juo plukdydavo rąstus, žiemą, užšalus ežerui, buvo galima arkliu kinkytomis rogėmis nušliuožti malkų į kitą krantą. Pagrindinė žydų pirtis irgi buvo ant ežero kranto, o penktadienio vakarais netgi vykdavo savotiškas ritualas: visi žydai privalėjo nusimaudyti ežere. Sekmadienis, beje, buvo lietuvių diena ežere – žydai nuo kranto stebėdavo jų valteles ir klausydavosi, kaip gražiai lietuviai dainuoja.
Ežeras buvo tiek džiaugsmo, pramogų vieta, tiek ir liūdesio – keliaudami ledu žmonės įlūždavo arba plaukiodami nuskęsdavo. Netoli nuo ežero , šalia lietuvių gyvenamo Šeškamiesčio, įsikūrusiose žydų kapinėse iki šiol yra antkapių, menančių liūdnas paskendusių dusetiškių istorijas. Tačiau liūdniausios istorijos slypi už 12 kilometrų esančiame miške – čia 1941 metų rugpjūtį kartu su kitais Zarasų krašto žydais buvo sušaudyta ir dauguma dusetiškių, ne be vietinių kaimynų pagalbos, deja. Taip kelių šimtų metų Dusetų, kaip ir kitų miestų ir miestelių, žydų bendruomenės istorija baigėsi. Kad ši netektis nebūtų tokia beprasmė, kviečiu pasivaikščioti po štetlą ir prisiminti čia gyvenusius žydus ir istorijas apie juos. Maršrutą padailinsiu pasakojimais apie Dusetų štetlą, kaip jį prisiminė dusetiškiai jau minėtoje knygoje „There was a Shtetl in Lithuania“.
Pasivaikščiojimą pradėsime buvusioje turgaus aikštėje, į kurią subėga trys pagrindinės miestelio gatvės: Vilniaus, K. Būgos ir Vytauto. Aikštę supo supo žydų amatininkų ir prekybininkų namai. Iš viso Dusetose Tarpukariu gyveno 32 amatininkai, tarp kurių buvo penki mėsininkai, aštuoni siuvėjai, penki batsiuviai, keturi kalviai, du kepėjai. Keletas žydų užsiėmė žemės ūkiu, buvo du žydų malūnai, elektros stotis ir saldainių fabrikas.
Turgaus aikštė suaktyvėdavo trečiadieniais, turgaus dieną, ir sekmadieniais, kuomet visi katalikai suvažiuodavo į mišias. Trečiadieniais vaikai prašydavo tėvų leisti neiti į mokyklą ir stebėti iš visų pusių į Dusetas riedančių vežimų: atvykdavo apylinkių valstiečiai, prisikrovę kiaušinių, sūrių, sviesto, vištų, vaisių ar daržovių. Viena gatvė buvo skirta galvijų prekybai. Turgaus dieną miestelyje galėdavai įsigyti visko. Pardavę savo prekes ūkininkai apsipirkdavo žydų krautuvėse, o nuo mokyklos atleisti vaikai padėdavo tėvams aptarnauti pirkėjus. Nuo to, kaip vykdavo prekyba, priklausė, kaip kitą savaitę gyvens šeima.
Vakarais ūkininkai prisigerdavo, girti eidavo į žydų namus prašyt duonos ar silkės, kartais įvykdavo koks konfliktas. Kitą rytą visi valydavo aikštę, rinkdavo šiukšles, kopdavo mėšlą, šluodavosi aplink parduotuves. Palaikyti tvarką buvo privaloma, o šiukšlintojai turėdavo mokėti baudas.
Aikštės gilumoje stovėjo medinis beit midrašas – žydų maldos namai. Antrame medinio pastato aukšte buvo moterų maldos salė, apačioje – vyrų sekcija. Užėjus pasitikdavo didžiulės lentynos, užkrautos knygomis iki lubų. Tora buvo saugoma senovinėje spintoje, dengtoje siuvinėtu užtiesalu. Į štetlą studijuoti Toros atvykę jaunuoliai daug valandų praleisdavo beit midraše, jie gyvendavo miestiečių namuose ir kasdien valgydavo vis pas kitus. Į beit midrašą rinkdavosi visas miestelis, ten visi buvo lygūs: vienodai klausėsi rabino, vienodai meldėsi. Maldos namų kieme vykdavo vestuves, čia rinkdavosi svečiai, ateidavo pagroti ir klezmeriai.
Už šio beit midrašo buvo dar vieneri maldos namai: į juos, įsikūrusius Blecherių šeimos name rinkdavosi tuomet, kai pirmuose visi netilpdavo
Dar vieni maldos namai priklausė chasidams ir buvo kitoje aikštės pusėje, arčiau ežero. Litvakai įprastai buvo misnagdai, Vilniaus Gaono pasekėjai ir chasidų oponentai. Chasidų Dusetose nebuvo labai daug ir jų sinagoga paprastai stovėdavo tuščia, tačiau per vieną šventę, Simchat Tora, jos patalpos užsipildydavo. Chasidai tapdavo panašūs į laukinius ir paskęsdavo ekstazėje. Jie nuolat pabrėždavo laimę ir džiaugsmą, tuo tarpu misnagdai kukliai švęsdavo tyloje. Jaunimas retai eidavo į sinagogas, bet šabą švęsdavo.
Dusetų rabinai buvo Menachemas Mendelis iš Liublino, Dusetose gimę Natanas ir Bunimas Cemachas Zilberiai, tėvas ir sūnus. Paskutinis Dusetų rabinas buvo vardu Tuvija Dovas Šlezingeris, manoma kad jis su bendruomene žuvo per Holokaustą. Rabino namelis stovėjo šiek tiek toliau už beit midrašo dabartinėje Vilniaus gatvėje.
Kitoje tos pačios gatvės pusėje buvo įsikūręs Žydų liaudies bankas, veikęs miestelyje nuo 1924 metų. Banko vadovai buvo Davidas Švarcas ir Josefas Poricas. Bankui priklausė 152 nariai: 53 amatininkai, 78 prekybininkai, 4 sodininkai, 8 darbininkai, valstybės tarnautojai ir kiti. Bankas aptarnaudavo Dusetų ir Antalieptės gyventojus. Bankas padėdavo našlėms, nepasiturintiems, jei pritrūkdavo pinigų – ir jaunavedžiams.
Arčiau prie aikštės stovėjo Miluno namas. Milunas savo namą vėliau pardavė Dusetų hebrajų mokyklos direktoriaus Hilelio Švarco šeimai. Už šio namo gyveno melamedas (religinės mokyklos chederio mokytojas) Mošė Leiba Bermanas, jo žmona kepė ir pardavinėjo kichlachus, kiaušininius sausainiukus.
Kampiniame aikštės name (K. Būgos g. 2, Dusetos) su žmona Sara Riva gyveno batsiuvys Abrahamas Icikas Jofė, vadintas„der Zagatovchik“. Jis siuvo tik viršutinę bato aulo dalį. Šalia (K. Būgos g. 4, Dusetos) dviaukščiame mediniame pastate veikė Mošės Leibo Zivo užeiga, vadinta traktieriumi. Zivas turėjo dvi dukras – Batia ir Miną. Mina, vyresnioji, buvo konservatyvesnė, o Batia – graži, moderni, romantiška mergina, turėjusi daug gerbėjų. Traktieriuje buvo pardavinėjama degtinė, daug degtinės. Alkoholio prekyba buvo labai griežtai reguliuojama, todėl Zivai degtinę slėpdavo pas kaimynus. Dažnai pasitaikydavo, kad apgirtę svečiai sumaišydavo užeigos duris su kaimynų namais. Būdavo, kaimynai rasdavo kokį iškritusį lankytoją, miegantį po jų namų durimis ar net kambaryje.
Toliau šioje gatvėje gyveno lietuviai, turėjo restoraną, parduotuvių, viename lietuviui priklausiusiame name veikė žydų mokykla. Tuomet ši gatvė vadinosi Unter dem Brik (Tilto gatvė), nes vedė link tilto per Šventąją. Dauguma namų tuomet buvo mediniai, nors vienas kitas pastatas buvo raudonų plytų. Lietuvių sodybos būdavo aptvertos, jų sodai būdavo gražesni, nei žydų, o gėlių darželiai labai kvepėdavo. Pasižiūrėję į lietuvius ir žydai papuošdavo savo kiemus vienu kitu gėlių vazonėliu.
Už kelių šimtų metrų ryškėja raudonų plytų Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia (Kazio Būgos g. 30, Dusetos) pastatyta XIX a. pabaigoje. Bažnyčios bokštai matėsi iš toli. Visi lietuviai eidavo į šią bažnyčią ir laikė ją savo dvasiniu centru. Kai mirdavo koks žmogus, katalikai mirusįjį guldydavo į išpuoštą vežimą ir ilga procesija lydėdavo į kapines, esančias priešingame miestelio gale. Procesiją vesdavo kunigas ir specialiai papuošti vaikai, o žydų vaikai stebėdavo šią ceremoniją ir bijodavo prie jos prisiartinti. Juos gąsdindavo toks didelis katalikų sambūris.
Norintys ilgiau pasivaikščioti, gali nukeliauti iki tilto per Šventąją, o kitus kviečiu apsisukti ir kita gatvės puse grįžti iki Nepriklausomybės aikštės. Šioje pusėje yra išlikusių nemažai buvusių žydų namų. Čia gyveno Rochelė ir Berlas Levitai (K. Būgos g. 25, Dusetos), Jakovas ir Rochelė Poricai (K. Būgos g. 21, Dusetos), farmacininkas Chaimas Aronas Šeinas su žmona Sore Nechama, rabino Bunimo Cemacho dukra (K. Būgos g. 19, Dusetos). Tolėliau nuo gatvės (K. Būgos g. 17, Dusetos) – Emanuelio ir Chajos Cipės Slepų namas. Čia jų sūnus Micha turėjo fotoateljė.
Dusetose gydytoją kviesdavo retai, vaistininkai ir patys galėdavo išrašyti vaistus. Dusetose dirbo ir lietuvis farmacininkas, jo dukros su žydais nesisveikindavo ir, sutikusios gatvėje, nusisukdavo. Taip atsirado apibūdinimas „dem Apoteiker‘s Techter“ (vaistinino dukros), adresuotas nesisveikinantiems žmonės.
Toliau šioje gatvėje priešais Nepriklausomybės paminklą rikiavosi Gecelio Binderio, Chajės Henės Levit namai.
Vytauto gatvės pradžioje, pastate, kur dabar turistus priima Sartų regioninio parko lankytojų centras, kadaise veikė malūnas. Kaip rašoma čia esančiame informaciniame stende, grūdų malūnas ir čia pat veikusi lentpjūvė priklausė žydui Gerškai, o dyzelinis variklis, gaminęs malūnui elektrą, vakarais ja tiekdavo ir miestelio gyventojams.
Pagrindinis Dusetų malūnas stovėjo šios gatvės gale, už katalikų kapinių. Dėl malūno šią gatvę vadino Milner Gas – Malūno gatve, o malūnininko Jofės šeimą taip ir vadino – Der Milner. Malūninkas buvo gerbiamas miestelio žmogus, chasidas, per pamaldas jo vieta sinagogoje buvo šalia rabino. Ilgą laiką tai buvo vienintelis malūnas Dusetose, o kai atsirado konkurentas, siūlęs pigesnę paslaugą, žmonės, ir žydai, ir lietuviai, vis tiek eidavo malti grūdų pas šį malūnininką. Deja, bet vieną naktį žaibas trenkė į malūno sparną ir šis sudegė. Vėliau, apie 1937-uosius, malūnininko anūkas, auksarankis Lolkė pastatė naują ežero pakrantėje. Šis pastatas yra išlikę iki šiol.
Vytauto (buvusioje Milner) gatvėje gyveno ir žydų, ir lietuvių. Čia gyveno miestelio gydytojas, buvo lietuvio vaistinė, policijos ir gaisrinės stotys, užeiga, Pieno centras. Siūlau pasidairyti į įvairiaspalvius medinius namelius aplink, dalis jų – išlikę nuo Tarpukario laikų. Kaip pasakoja tuomet gyvenę žydai, beveik kiekviename name būdavo rūsys, į kurį laiptais ar kopėčiomis nusileidę tėvai atnešdavo uogienės – varenijos: šeimos pačios ją virdavo iš uogų ir uždarydavo stiklainiuose. Kiekviename name buvo be galo didelė krosnis. Šaltais žiemos vakarais vaikai ant jos sulipdavo ir sunku būdavo juos iš ten patraukti: nuo šilumos visi taip aptingdavo, kad tiesiog užsnūsdavo. Ant krosnies ruošdavo namų darbus, miegodavo. Krosnyje kepdavo duoną, chalas ir macas, joje net būdavo įrengta viryklė puodams statyti.
Paėjus toliau Vytauto gatve galima aptikti pastatą, kuriame veikė žydų pradinė mokykla (Vytauto g. 43, Dusetos). Ji priklausė Tarbut tinklui, čia buvo dėstoma hebrajų kalba. Nors Dusetose žydai kalbėjo jidiš kalba, hebrajiškai daug kas mokėjo iš savo tėvų: šia kalba buvo mokomasi Toros. Suintensyvėjus sionizmo judėjimui ir atsiradus Izraelio valstybės su valstybine hebrajų kalba atkūrimo idėjai, dusetiškiai ėmė dar atkakliau mokytis šios kalbos. Visi tarpukariu prisimena mokyklos direktorių Hilelį Švarcą, mokytoją Jehudą Slepą, kurie skatino vaikus pamilti kalbą ir Pažadėtąją žemę. Būtent dėl jų daug Dusetų gyventojų suspėjo išvykti į Palestiną. Kiti išvažiavo į Pietų Afriką, JAV ar Pietų Ameriką. Dusetiškiais savo hebrajų kalba išsiskirdavo iš kitų litvakų: mokytojų dėka išmokdavo taisyklingos gramatikos ir nedarydavo tautiečiams būdingų tarimo klaidų.
Čia siūlau pasirinkti iš dviejų maršrutų: tęsti kelionę pėsčiomis iki senųjų žydų kapinių ir grįžti atgal paežere, ar apsisukti, paežere pasiekti automobilį ir juo nuvykti į likusius objektus. Einant pėsčiomis, maršrutas pailgėtų apie 1,5 km.
Taigi, keliaujančius pėsčiomis kviečiu Vytauto ir A. Vienažindžio gatvėmis pasiekti žydų kapines (apie jas šiek tiek žemiau) ir grįžti paežere Pirties gatve. Nusprendusiems į kapines vykti automobiliu, siūlau pasukti Pirties gatvės atšaka, vedančia ežero link pro Dusetų dailės galeriją.
Pirtis stovėjo prie ežero, ji žydams buvo tarsi bendruomenės centras. Praustis pirtyje reiškė ne tik švarą – buvo gydomas visas kūnas. Ketvirtadienio vakarais, pabaigusios namų ruošą prieš šabą, prausdavosi moterys. Vyrų laikas būdavo penktadieniai. Pirmiausia muilu išsiprausdavo kūną ir išsitrinkdavo galvą, o tada jau eidavo į garo kambarį. Garas pirtyje būdavo toks tirštas, kad sunkiai beįžiūrėdavai ir šalia sėdintį. Kuo aukščiau laipteliais užlipi, tuo karščiau darosi. Tie, kas užlipdavo ant aukščiausio laiptelio ir leisdavosi periami vantomis, buvo laikomi labai drąsiais. Šalia įprastos pirties veikė ir ritualinė žydų pirtis, mikva.
Keliaujant pakrante prieisime jau minėtą naująjį malūną – jį malūnininko anūkas pastatė seneliui po to, kai ankstesnis sudegė.
Norintys gali pratęsti pasivaikščiojimą pakrante, o kitus kviečiu sugrįžti prie automobilio ir aplankyti du paskutinius objektus: senąsias žydų kapines ir Holokausto aukų memorialą.
Kapinės įsikūrusios prie kelio į Obelius: pirmame posūkyje į dešinę pakilus į kalvą dešinėje pusėje pasirodys didelis aptvertas pušimis apaugęs kapinių sklypas. Antkapių išlikę keli šimtai, kapinių centre ant kalvelės stovi ąžuolinis atminimo ženklas.
Mirus žmogui namuose, jis būdavo paguldomas ant žemės, galvūgalyje sudegamos žvakės ir iki meldžiamasi iki laidotuvių. Visas miestelis lydėdavo mirusįjį į kapines, vieni procesijoje melsdavosi ar giedodavo, kiti rinkdavo aukas. „Labdara gelbsti nuo mirties“, sakydavo jie. Vaikai kapinių bijodavo: sklandydavo kalbos, kad mirusieji naktį prisikelia ir vaikštinėja aplink medžius.
Icchakas liūdnai išgarsėjo, kai žuvo per pogromą, įvykusį 1905 metais. Antrąją Velykų dieną kilo antisemitinės riaušės, apie kurias buvo pranešama dar iki švenčių, bet policija nieko padaryti negalėjo. Beveik visi ir taip skurdžių žydų namai buvo padegti, sugriauti, prekės iš parduotuvių išgrobstytos, sunaikintos, o tie žmonės, kurie bandė kažkaip apsiginti, buvo sumušti ir net užmušti. Icchakas bandė ginti savo turtą, tačiau buvo primuštas ir užmėtytas kirviais. Jo istorija yra aprašyta šiame antkapyje.
Atsisveikinę su kapinėmis sėdame į automobilį ir keliaujame Degučių link. Maždaug už 12-13 kilometrų nuo Dusetų kairėje kelio pusėje pasitiks rodyklė, nukreipianti į žydų žudynių vietą. Sekant rodyklėmis pasieksime ir pačią vietą bei paminklą čia žuvusiems Zarasų krašto žydams (koordinatės: 55.687133, 25.995183). Kartu su kitais karo belaisvių iškastose tranšėjose 1941 metų rugpjūčio 26 dieną atgulė ir Dusetų žydai.
Taip porą šimtmečių gyvavęs štetlas išliko tik iki karo spėjusių emigruoti dusetiškių nuotraukų albumuose, laiškuose ir atsiminimuose. Tegul atgyja žydų gyvenimo fragmentai ir mūsų kelionėse, tyrinėjimuose ir atradimuose.
Šaltiniai:
- There Was A Shtetl In Lithuania: Dusiat Reflected In Reminiscences. Edited and compiled by Sara Weiss-Slep Israel, 1989 (anglų kalba)
- Šatrovaitė, R. Senojo namo paslaptis. – Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. – V: Garnelis, 2002. P. 146-149.
- Zarasų regiono žydų žudynės Holokauso Lietuvoje atlase
Teksto ir nuotraukų autorė: Aušra Mikulskienė
