Būna gyvenime žmonių, kuriems niekas nesiseka. Karjera žlunga, santykiai nesusiklosto, nors atrodo, kad stengiasi ir viską daro gerai. Užklumpa gyvenimo krizė. Pergyvena ją ir pradeda statyti gyvenimą iš naujo, kol nelauktai visas pastangas nubraukia ištikusi nauja nelaimė. Kiek reikia turėti stiprybės ir valios, kad atsilaikyti? Neretai tokiais atvejais žmonės pradeda ieškoti pagalbos ir palaikymo ten, kur anksčiau nesikreipdavo. Pradeda tikėti kažkuo aukštesniu. O ką daugiau daryti kai prarandi tikėjimą savimi?
Darsūniškis nėra žmogus, tai miestelis dešiniajame Nemuno krante, tačiau vaikštant po jį ir skaitant praeities istoriją beregint galvoje gimsta tokios paralelės. Tai sena gyvenvietė, praeityje išgyvenusi šlovingus laikus, tačiau užklupta įvairių negandų – priešų puolimų, karų ir gaisrų ji pasidavė likimui ir dabar apsupta miškų bei Nemuno gyvena ramų kaimišką gyvenimą. Kelis amžius panemunėje gyvenantys Darsūniškio gyventojai kentė likimo smūgius ir po karų bei gaisrų vis atstatinėjo gyvenvietę. Tai truko ne vieną ir ne du kartus, kol sykį neapsikentę vietiniai ėmėsi netradicinio sprendimo – ant įvažiavimų į Darsūniškį pastatė vartus-koplyčias, turinčius apsaugoti nuo įvairių negandų.
Tiksliai pastebėta – pro Darsūniškį niekas nepravažiuoja, į jį reikia važiuoti specialiai. Visgi senovėje buvo kitaip ir miestelis klestėjo, kadangi pro jį driekėsi svarbūs sausumos bei vandens keliai. Spėjama, jog čia galėjo stovėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaras, o ant piliakalnio būta medinės pilies. Pilį dar 1373 metais užėmė kryžiuočiai, o piliakalnis „paskendo” Nemune, kai pastačius Kauno hidroelektrinę buvo suformuotos Kauno marios. Pagal paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose Darsūniškis yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, nors manoma, kad žmonės čia gyveno jau nuo akmens amžiaus.
Minėtais metais neatsilaikiusi prieš kryžiuočius čia stovėjusi pilis vėl papuolė į istoriją po nepilno dešimtmečio. Priežastis liūdna – būtent ties Darsūniškiu kryžiuočiai pirmą kartą Lietuvos teritorijoje panaudojo bombardas – pabūklus pilių sienoms griauti. Po šių kryžiuočių antpuolių gyvenvietė pradėjo atsigauti ir klestėti, o 1486 metais Darsūniškis pirmą kartą pavadintas miestu. Pragyvenęs savo aukso amžių jis lygiai po 100 metų karo su Rusija metu buvo sudegintas.
Taikos metu keliai miestams nešdavo turtus, tačiau karo metu tie patys keliai atvesdavo priešus. Taip nutiko 1702 metais kai Šiaurės karo metu Darsūniškyje vyko didelis mūšis. Jo metu LDK kariuomenė susikovė su švedais ir juos nugalėjo, tačiau švedai grįžo. 1812 metais čia užsuko prancūzų kariuomenė ir Darsūniškis vėl degė. Jei iki tol tarp karų ir gaisrų buvo laiko atsigauti, tai po to sekę 1818 metų ir 1848 metų gaisrai ne tik siaubė gyvenvietę, bet ir alino morališkai.
XVIII amžiaus pabaigoje, kai Darsūniškis dar buvo miestas, per kurį ėjo tik viena gatvė, buvo pastatyti dveji vartai. Atvažiavus nuo Kruonio pusės atsirado Šv. Agotos vartai, o nuo Sekonių pusės – Šv. Kazimiero vartai. Pasak legendos, tie vartai ir buvo pastatyti tam, kad pro juos į miestą negalėtų įžengti ugnis. O jei gaisras visgi kildavo, reikėdavo atbėgus ranka arba lazda paliesti Šv. Agotos skulptūrą ir nubėgus atgal paliesti degantį namą. Ugnis bemat turėdavo liautis.
Per laiką vartus apgaubė įvairios paslaptys, kurias kurstė nepaaiškinami nutikimai. Kad ir tai, kad per karus ir gaisrus nei vieni vartai nenukentėjo. Daugiau nei po 100 metų buvo pastatyti ir treti vartai, jie iškilo ant kelio link Jiezno. Tik tuose vartuose jau buvo Šv. Jurgio paveikslas, o ne skulptūros, kaip kituose vartuose.
Nedėkingas tas Darsūniškis tingiems turistams, kadangi įdomiausi lankyti objektai yra miestelio pakraščiuose. Teks pereiti išilgai visą gyvenvietę, kad pamatyti tai, ko niekur kitur Lietuvoje nerasit. Tiesa, autentiški statiniai mūsų dienų nesulaukė, vartai-koplyčios atstatyti 1990 metais, kadangi saugoję nuo karų ir gaisrų vartai neatsilaikė prieš sovietinį vandalizmą.
Prie trečiųjų Šv. Jurgio vartų galima atrasti dar kai ką įdomaus. Tai Darsūniškio mineralinis šaltinis „Liutika”. Retas ir unikalus atvejis, kad šaltinio vandens sudėtis būtų panaši į mineralinio vandens sudėtį, todėl šaltinis įtrauktas į gamtos objektų sąrašą. Jei mėgstat gerti mineralinį vandenį, bet taupot pinigus, atvažiuokit į Darsūniškį – jis čia bėga nemokamai.
Aplankęs Darsūniškio pakraščius keliauju į jo centrą, tiksliau ten, kur stovi Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Jei ne ji, Darsūniškis būtų tarsi miestelis be veido. Visai kaip tie personažai iš Beatos Tiškevič knygos „Beveidžiai”. Važiuočiau ir pravažiuočiau net nesustojęs ta ilga pagrindine miestelio gatve, tačiau dėmesį atkreipia bebokštė bažnyčia su raudonų plytų ir akmenų varpine. Manoma, kad pats Vytautas Didysis prisidėjo prie pirmosios čia pastatytos bažnyčios. Per karus ir gaisrus sudegė visos stovėjusios medinės bažnyčios. Kliuvo ir šiems mūriniams Darsūniškio maldos namams, kurie buvo apgriauti II pasaulinio karo metu.
Stoviu prie varpinės priešais bažnyčią ir skaitau informacinį stendą apie Darsūniškį. Nei žodeliu neužsiminta, kodėl bažnyčios fasadas tinkuotas ir dažytas baltai, o varpinė iš atvirų akmenų ir raudonų plytų. Nedera mano akimis jos viena prie kitos, kaip iš skirtingų epochų atrodo. Nors jei tie statiniai autentiški – tebūnie, tai kur kas svarbiau nei architektūrinis suderinamumas. Nemėgstu papudruotos istorijos, prieš šimtus metų žmogaus rankomis statyti pastatai, nors ir apgriuvę, siunčia kur kas stipresnę emocinę žinutę. Tik to netaikyčiau netoliese stovinčiam sovietinių laikų pastatui su užrašu „Banga”. Nežinau, kas jame buvo, bet jis kaip randas sunkaus ir ilgo gyvenimo raukšlėmis išvagotame Darsūniškio veide.
Kitapus kelio tarp tvoros ir medžių link Nemuno veda sunkiai pastebimas takelis. Tai tiesus kelias į piliavietę, kur stovi paminklas Darsūniškio piliavietės atminimui. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad čia ne tik stovėjo su Vytautu Didžiuoju siejama pilis, bet ir buvo jo dvaras. Kad ir kokia būtų tikroji istorija, niekas neabejoja, jog tais laikais Darsūniškis buvo svarbiausia šio regiono gyvenvietė. Būta čia upių uosto, vėliau gyventojai Nemunu plukdė sielius, o dabar ramybėje skendinti gyvenvietė yra ideali vieta žvejams.
Besižvalgydamas į Nemuną bei nuo upės potvynių saugantį pylimą pastebėjau dar vieną informacinį stendą. Pasirodo, Darsūniškis turi apžvalgos taką, vedantį pro įdomiausias gyvenvietės ir jos apylinkių vietas. Maršrutas nėra paženklintas ir jis netrumpas, gal 20 kilometrų ilgio, todėl labiau tinkamas žygiui, o ne lengvam pasivaikščiojimui. Jo schemą galima rasti prie paminklo pastatytame stende arba Google Play programėlėje „Darsūniškio lankytinos vietos”, kurios parsisiųsti taip ir nepavyko.
Nebeturi Darsūniškis tos kadaise turėtos reikšmės ir statuso, apie kurį primena ant varpinės kabantis herbas ar piliavietėje stovintis paminklas. Dabar miestelis skendi ramybėje, kurios jam dar daugiau suteikia ramiai tekantis Nemunas. Visi karai, gaisrai ir raganų deginimai liko toli praeity, o kad ramybės niekas nedrumstų Darsūniškį ir toliau saugos treji vartai-koplyčios su šventaisiais.
