Papasakosiu Jums vieną man labai įstrigusią istoriją. Tiksliau – vaizdą, kurį pamenu tarsi būčiau mačiusi vakar. Nežinau kodėl, bet visai neseniai ją prisiminiau vėl.
Daug įdomių dalykų pamatai, kai matai
Dažnai mėgstu kalbėti, kartais patylėti, o retkarčiais tiesiog… stebėti Žmones. Daug įdomių dalykų pamatai, KAI MATAI. Labai dažnai mes daug ką tiesiog (PRA)matom… skubėdami ar vardan tuščio, gražesnio selfio. Valgom akimirkas jų net neparagaudami…
Pernai metų rugsėjis.
Žygiuojam su AU pajūriu, nuo Kunigiškių link Šventosios. Smagiai susivėlusi vasara, smėlio kruopelytėm šiltai glaudžiasi prie pėdų. Tai einam, tai vis kur nors sustojam. Aplink žmonių daugiau nei įprastai – tuoj leisis saulė.
Kažkas maudosi, kažkas fotografuoja(SI), kažkas kažką skanaus gurkšnoja. Kairėje matau turistą su lagaminu, tarsi tiesiai iš oro uosto. Groja jis sau būgnais ir kaifuoja. Kiekvienas turi savą priežastį ČIA BŪTI.
Aš taip pat.
Galvoju būtų įdomu jį pakalbinti, bet nusuku į kitą pusę.
Kas užstojo saulėlydį?
Atsisėdu ant šilto smėlio. Po mažą kąsnelį šaukšteliu valgau besileidžiančią saulę. Už keliolikos minučių tą gražų saulėlydį man užstoja vienas žmogus…
Jo galvą dengia balta „jūreivio” kepurėlė su juodu snapeliu, žemesnis Jis nei aš visų metro šęm šešių, o ir vasarų matęs keliasdešimt kartų daugiau negu aš.
Eina pasiramsčiuodamas medine lazdele, labai sunkiai per smėlį link Jūros.
Matau ir kuprelę. Primena Jis man daug audrų praplaukusį jūreivį, gal kapitoną, o gal žvejį ar tiesiog žmogų, atėjusį paskutinį kartą pasimatyti su Jūra. Senelis sunkiai nueina prie jūros „krašto”, stovi vienas ir ilgai ilgai ilgai žiūri į tolį su besileidžiančia saule.
Jo niekas nefotografuoja, niekas nepyškina kamera n kadrų ir niekas nesako „perfotkink, šita negraži”. Jo žvilgsnyje matau beprotiškai daug jausmo. Tarsi tai Jis matytų patį pirmąjį kartą, o gal… paskutinį. Gerokai atokiau, spėju, stovi Jo sūnus – Jis kantriai laukia. Laukia ilgai. Senelis tiesiog ragauja savo akimirką.
Ragauti akimirkas jų net neparagaujant
Niekuomet nesu mačiusi žmogaus TAIP žvelgiančio į Jūrą. Turbūt niekuomet į ją nesu taip žiūrėjusi ir aš…
Iš kiekvieno žmogaus mes kažką išmokstam, kažką kiti išmoksta iš mūsų. Ir visiškai nesvarbu, kas YRA MŪSŲ JŪRA. Labai dažnai prisimenu TĄ senelį ir pasitikrinu, ar bent maža dalele į šią akimirką žiūriu TAIP, kaip tada į jūrą žiūrėjo Jis. Svarbiausia tai, kiek mūsų akimirkose yra skonio.
Blondinės ir AU keliones ir klajones galite sekti ČIA.
