Asvejos regioninis parkas išsidėstęs trijuose rajonuose: Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus. Asvejos ežeras (kartais pavadinamas Dubingių ežeru) – ilgiausias Lietuvoje. Parko teritorijoje yra daug ežerų ir pelkių. Dėl ežeringų ir pelkėtų vietų geltonskruosčiai žalčiai išsirinko šią teritoriją.
Asvejos regioninio parko kraštovaizdį sudaro kalvotas, raiškingas, moreninis reljefas. Dėl nepalankios ūkininkavimui agrarinės teritorijos ir didelio miškingumo žemės ūkis šiame regione nėra išvystytas. Smulki žemėvalda ir mažos ūkininkavimo galimybės išsaugojo šiam kraštui ekologiniu požiūriu švarios aplinkos vertingą teritorijos vardą. Nedideli trąšų ar pesticidų naudojimo kiekiai netrikdo biologinės rūšių įvairovės, tame tarpe ir žalčių populiacijos, kuri Asvejos regioniniame parke yra gausi bei stabili jau ne vieną dešimtmetį. Asvejos ežeras ir jį supantys įvairialypiai biotopai ir nulėmė šios rūšies gausumą.
Sausringomis vasaromis žalčiai keliauja ieškoti vandens. Nors parko teritorijoje žalčiai nereti, bet rūšis Lietuvoje paplitusi netolygiai.
Dėl gausios geltonskruosčių žalčių populiacijos jų monitoringas nevykdomas. Džiugu, kad bent artimiausius metus jų išnykimas negresia. Nors roplių stebėsena Asvejos regioniniame parke nevykdoma, pavasarį ir rudenį jų gausiai aptinkama visoje teritorijoje.
Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix)
Žalčio kūnas pilkos (metalo) ar juodos spalvos, apatinė kūno pusė šviesi, baltos spalvos su juodais dryžiais. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį. Pagrindinis skiriamasis požymis dvi geltonos, gelsvos ar oranžinės spalvos dėmės, esančios žalčio galvos šonuose, iš abiejų pusių po vieną.
Geltonskruostis žaltys yra vientisos spalvos ir neturi nugaroje vingiuoto, pilkos ar juodos spalvos zigzago, kurį turi paprastoji angis. Kūnas neretai primena tinklinį raštą, bet ne taip aiškiai išreikštą, kaip angių. Geltonskuosčio žalčio akių vyzdžiai apvalūs, o paparastosios angies elipsės formos, kaip katino.
Žalčio krūtinės ląstelės su ilgais šonkauliais. Kūno ilgis nevienodas. Žalčiai užauga nuo keliolikos centimetrų iki pusantro metro. Bet dažniausiai sutinkami kur kas mažesni. Patelės ilgesnės ir stambesnės už patinėlius. Patinėliai retai užauga ilgesni, nei metras. Paprastoji angis daug stambesnė ir trumpesnė už geltonskruostį žaltį.
Žalčiai, kaip ir angys neriasi, nes odą dengiantis negyvų ląstelių raginis sluoksnis susidėvi.
Geltonskruosčiai žalčiai po žiemos miego pabunda kovo – balandžio mėnesiais. Jie šaltakraujai gyvūnai, todėl jiems reikalinga saulė ir šiluma. Po žiemos miego, išlindę į dienos šviesą ilgai nejudėdami šildosi saulės atokaitoje, kol sustiprėja ir tampa aktyvūs. Mėgaujasi šiluma įsirangę ant senų kelmų, rąstų, akmenų ar žolės kupstų. Šildosi įsitaisę ir ant buvusio namo pamatų ar kitų griūvėsių. Balandžio – gegužės mėnesiais geltonskruosčiai žalčiai susirenka prie ežerų, upių pakrančių poruotis. Atidžiau apžiūrėjus gulinčias šakų krūveles ar nuo pernai metų likusių lapų sankaupas aptiktume būrį žalčių susisukusių į kamuolį. Tai vadinamos žalčių vestuvės.
Žalčiai gamtoje gyvena 25 – 28 metus.
Asvejos regioninio parko direkcijos informacija ir nuotraukos
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.