Švenčionių „Nalšios muziejus“ šiemet vykdė išskirtinį projektą: „Bėlio ežero salos gyvenvietė – unikalaus kultūros paveldo eksponavimo perspektyva“. Įstabaus smaragdinio vandens Bėlio ežere (Švenčionių r.) kadaise įsikūrusioje gyvenvietėje, saloje ir po vandeniu, atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimų tikslas –senovės gyvenvietės planigrafinės struktūros nustatymas nedestruktyviais geofiziniais ir archeologiniais metodais, rekonstrukcijos ir galimos lauko ekspozicijos modeliavimas.
Kasinėjimu metu surinkta informacija, aptikti radiniai ir atidengtos struktūros leidžia mums pažvelgti į nedidelės bendruomenės gyvenimą prieš 2500 metų. Saloje stovėjo iki 8 pastatų išdėstytu perimetru, pastatai apie 30 kvadratinių metrų dydžio, viduryje ruseno akmenimis apdėta centrinė laužavietė. Pastatų apsuptoje erdvėje virė gyvenimas, virš durpingo salos pagrindo susiformavęs intensyvus kultūrinis sluoksnis, kuriame gausiai rasta brūkšniuotosios keramikos, vienoje vietoje aptikti net trys akmeniniai kirviai. Aplinkoje gausu virtuvės atliekų – gyvūnų kaulų. Nustatyta, kad valgytos avys ir ožkos, arkliai, šernai, stirnos, bebrai, žuvys. Grunte įminta sorų, judrų, kviečių ir miežių, lazdyno riešutų kevaliukų. Visi akmenys virš durpės – atnešti žmogaus, kitaip jie ten negalėjo patekti, dauguma jų su darbo žymėmis – tai trintuvės, galąstuvai, muštukai, granito ir titnago nuoskalos, smiltainio ir bazalto ruošiniai įrankiams. Lietuvos bronzos amžius įstabus tuo, kad šalia labai retų metalinių įrankių gausiai naudoti akmeniniai.
Centrinėje laužavietėje rastas geležinis lazdelinis smeigtukas, o vandenyje tarp polių įkritęs geležinis pjautuvėlis. Tai vieni ankstyviausiu geležies radinių Lietuvoje, radioaktyviosios anglies C14 metodu datuoti VI a. pr. Kr. Saloje aptikta atplukdyto molio ir smulkinto granito – medžiagų skirtų gaminti puodams.
Sala nuo kranto nutolusi apie 200 metrų į ją buvo įmanoma papulti tik vandens transportu – luotais arba plaustais, vandeniu gabenti teko visas statybines ir gamybines medžiagas, gyvulius ir grūdus. Sala labai gerai įtvirtinta – apsupta keliomis eilėmis statmenų beržinių ir pušinių polių, kurie turėjo formuoti palisadinių įtvirtinimų žiedą.
Panaši gyvenvietė žinoma Luokesų ežere esančiame Molėtų rajone, analogų taip pat rastume Mozūrų ežerų regione, Šveicarijos Alpių ežeruose, Airijoje ir Škotijoje. Tai labai įdomūs ir atraktyvūs kultūros paveldo objektai, keliantys susižavėjimą, žingeidumą. Gyvenviečių lauko rekonstrukcijos ir ekspozicijos generuoja didelius lankytojų srautus. Artimiausia gyvenvietė ežere rekonstruota Latvijoje Araišiuose yra vėlyvesnė, Šveicarijos Konstancos ežere ar Šiaurės Makedonijos rekonstruotos akmens amžiaus gyvenvietės, tuo tarpu Airijos ir Škotijos rekonstruoti kranogai yra vienalaikiai Bėlio ežero salos gyvenvietei. Tikimės, kad tyrimu metu surinkti duomenys motyvuos Švenčionių rajono valdžią diskusijoms apie galimą unikalų lauko ekspozicijos įrengimą ir kultūrinio turizmo traukos sukūrimą.
Projektas finansuotas Lietuvos Kultūros Tarybos ir Švenčionių rajono savivaldybės.
