Kultūriniame Vilniaus peizaže galima perskaityti ne tik įvairiausių stilių istoriją, bet ir retą gamtos bei architektūros harmoniją. Dauboje įsikūręs, kalvomis apsuptas miestas turi daug patrauklių žiūros taškų, iš kurių atsiveria puikios miesto panoramos. Jos nuo seno atkreipė dailininkų, o vėliau ir fotografų dėmesį; įkvėpė ne vieną menininką, užfiksavusį ir perteikusį miesto vaizdus savo kūriniuose. Seniausia ir labiausiai mėgta Vilniaus panoramų stebėjimo vieta buvo vakarinėje miesto pusėje plytėjusios Vingrių kalvos ir aukštumos. Nuo čia Fransas Hoogenberghas nupiešė žymiausią senojo Vilniaus vaizdą. Nuo tų pačių aukštumų Vilnių stebėjo ir Radvilų grafikas Tomas Makovskis, sukūręs dvi reikšmingiausias miesto panoramas. Baroko laikotarpiu sukurtą didingą Vilniaus siluetą su keliomis dešimtimis bokštų kruopščiai teptuku užfiksavo dailininkas Pranciškus Smuglevičius. 1917 m. vokiečių kareivis Johanas Grutzka nupiešė unikalią Vilniaus miesto panoramą, matomą nuo Pilies kalno bokšto ir apimančią visą Vilniaus miestą su priemiesčiais. Pirmą kartą Vilnius buvo nufotografuotas 1860 m. Nuo to laiko Vilniaus miestovaizdis tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei fotografų – romantiško miesto iliuziją savaip perteikė vietiniai fotometraštininkai Józefas Czechowiczius ir Janas Bułhakas. Kitas Vilniaus romantikas, dailininkas Juozas Kamarauskas piešė aeronuotraukų tipo miesto vaizdus, naudodamas izometrinę perspektyvą ir savitai atskleisdamas miesto struktūrą. Šiandieniniu Vilniumi galima grožėtis iš nusistovėjusių gražiausių panoraminių apžvalgos taškų, tačiau meniška siela ir akis vis dar ieško netikėtų Vilniaus panoramų. O visiems mums, įsisukusiems į beprotišką tempą diktuojančią rutiną kartais taip gera sustoti ir pasigrožėti atsiveriančiomis miesto panoramomis, miesto aikštėmis bei parkais.