Ukmergės kraštotyros muziejus
Pagrindiniai Ukmergės kraštotyros muziejaus įkūrimo iniciatoriai – dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, tuo metu ramesnio gyvenimo ieškoję provincijoje. Muziejų jie pradėjo kurti beveik nuo nulio – “Prieš šį muziejų buvo organizuoti skautų ir gimnazijos muziejai, bet […] laikui bėgant eksponatai pražuvo. Dabartiniam muziejui buvo perduota tik sauja eksponatų ir tuščios vitrinos” – taip apie muziejaus kūrimosi pradžią rašė laikraštis “Panevėžio apygardos balsas”.
Muziejus buvo iškilmingai atidarytas 1944 m. gegužės 6 d., dalyvaujant okupacinės valdžios ir vietos savivaldos atstovams. Trumpoje apžvalgoje muziejaus atidarymo proga P. Tarabilda minėjo, kad “muziejus užima keturis vidutinio didumo kambarius ir turi du skyrius: meno ir istorijos. Meno skyriuje yra per 60 žymių Lietuvos dailininkų paveikslų. Istorijos skyriuje yra tautodailės, spaudos, iškasenų ir būtovinės medžiagos: verpstės, kryžmės, smūtkeliai, kantičkos, graždankos, numizmatika, dokumentai, senoviniai ginklai, kirvukai, senos knygos, pašto ženklai, senos fotografijos, piestos, staklės ir kt. Iš viso – arti 3500 vienetų”.”
1944 m. liepos 24 d. Ukmergę užėmė Raudonoji armija. Dėl kilusios suirutės, ideologizuoto sovietinės valdžios požiūrio į eksponatus, iki 1946 m. muziejus neteko 80% savo eksponatų, o muziejaus įkūrėjai -Tarabildos – buvo priversti išvykti. Tačiau, nors ir labai nukentėjęs, muziejus išliko. Tuomet jis buvo įsikūręs mediniame pastate, miesto centre, šalia dabartinio Ukmergės kultūros centro pastato. Visi eksponatai tuomet tilpo į vieną kambarėlį. Nuo 1946 iki 1956 m. muziejaus vadovai nuolat keitėsi, muziejaus plėtra vystėsi vangiai, trūko lėšų tiek muziejaus veiklai, tiek darbuotojų algoms, eksponatai buvo prastai inventorinami, muziejininkams, kurių buvo vos keli, trūko kompetencijos.
Padėtis ėmė keistis 1956-1957 m. Tuo metu moksline bendradarbe čia pradėjo dirbti Elena Kazėnienė (dirbo iki 2001 m.). Ji uoliai organizavo muziejaus dokumentacijos tvarkymą, eksponatų rinkimą, ekskursijas, paskaitas, rašė muziejaus veiklą populiarinančias publikacijas. Muziejus sulaukė daugiau išsilavinimą įgijusių darbuotojų, jame pagausėjo ir eksponatų, todėl muziejininkai rūpinosi ekspozicijų keitimu, parodų organizavimu.
1973 m. muziejus buvo uždarytas, medinis jo pastatas nugriautas, o 1975 m. muziejus perkeltas į pastatą Kęstučio aikštėje. Čia įrengtos ekspozicijos chronologiškai suskirstytos į laikmečius: 1918 – 1940 m., 1940 – 1941 m., pokario ekspozicija, ekonomikos, kultūros bei švietimo, liaudies meno, gamtos. 1977 m. naujajame muziejuje prasidėjo kapitalinis remontas, todėl tuo metu muziejaus veikla buvo orientuota į ekspedicijas, kilnojamas parodas, paskaitas, konsultacijas. Įsteigti nauji mokslinių bendradarbių, vyr. fondų saugotojo etatai. Tuo metu muziejus jau turėjo 10 756 eksponatus.
Lietuvai išsivadavus iš sovietų okupacijos, muziejaus ekspozicijos buvo dalinai atnaujintos. Keitėsi ir muziejininkų tyrinėjamų temų laukas: imta domėtis rezistencijos, tremties laikotarpiais, daugiau dėmesio skirta tarpukariui. Maždaug nuo 2000 m. Ukmergės kraštotyros muziejus aktyviai dalyvauja projektuose, skatinančiuose muziejinės veiklos bei ekspozicijų atnaujinimą. Nuo 2010 m. muziejus įsitraukė į eksponatų skaitmeninimo veiklą. 2016 m. Ukmergės kraštotyros muziejus persikėlė į naują pastatą, įsikūrusį adresu Kęstučio a. 9, Ukmergė. 2021 m. buvo baigti nuolatinių ekspozicijų atnaujinimo darbai.
Senosios gaisrinės bokštas
18 metrų aukščio gaisrinės bokštas pastatytas XIX a. 9 deš. pr. Tikėtina, kad gaisrinės bokšto statybą inicijavo tuometinis Ukmergės miesto burmistras Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, kadangi Ukmergėje dominavo medinė architektūra ir ugnis greitai išplisdavo bei sunaikindavo ištisus kvartalus. Gaisrinės bokšto apžvalgos aikštelėje kabojo varpas, kuris tarnavo kaip miesto laikrodis, pranešinėjęs miestiečiams valandas. Ugniagesių komandos budėtojai pagal anuomet galiojusią tvarką, iš bokšto viršutinės aikštelės dieną naktį stebėdavo kas vyksta mieste bei jo apylinkėse. Vienas varpo dūžis skambėdavo kas pusvalandį, o kiekvieną paros valandą miestui paskelbdavo atitinkamas negarsių varpo dūžių skaičius. Periodiškai aidintys varpo dūžiai pranešdavo, kad apžvalgos bokšte budima sklandžiai, o mieste – tvarka ir ramybė.
Ukmergės kraštotyros muziejui 2019 m. įgyvendinus Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės finansuotą projektą, senajame gaisrinės bokšte buvo įrengta informacinė lenta su apšvietimu, apžvalgos aikštelėje pastatyti žiūronai, kurių dėka galima pažvelgti į Ukmergės senamiestį iš arčiau, bei keturi informaciniai stendai, trumpai supažindinantys su Ukmergės miesto istorija, senaisiais miesto vaizdais.
Dėl apsilankymo senosios gaisrinės bokšte kreiptis į Ukmergės kraštotyros muziejų, Kęstučio a. 9, Ukmergė.
Veprių krašto muziejus
Veprių krašto muziejus įkurtas 1967 m. mokytojo Jono Žentelio iniciatyva, asmeninės kolekcijos pagrindu. Tuometinėje Veprių vidurinėje mokykloje atsiradus laisvų patalpų, Žentelis iš aplink griaunamų sodybų ėmė rinkti ir vežti čia įvairius daiktus, daugiausia, – namų apyvokos įnagius bei darbo įrankius. Pirmosios muziejaus patalpos, į kurias niekas nepretendavo, buvo keturi senojo mokyklos bendrabučio kambariai, Jono Žentelio atsidavimo dėka per porą metų gausiai užpildyti eksponatais. Veprių vidurinės mokyklos visuomeninis muziejus paminėtas ir 1969 m. išleistame respublikiniame visuomeninių muziejų kataloge. 1985 m. jis įvertintas kaip “Aukštos kultūros muziejus”.
Įdomesnius daiktus, vėliau tapusius eksponatais, Jonas Žentelis rinko po Veprių apylinkes ir tolimesnius kaimus keliaudamas pėstute ar mindamas dviratį, kai kur už “ačiū”, kai kur už saujelę saldainių sugebėdamas muziejui parūpinti išties unikalių vertybių. Rizikuodamas užsitraukti valdžios nemalonę, sovietmečiu muziejininkui netgi pavyko ateities kartoms išsaugoti Ukmergės rajone stovėjusių koplytstulpių. 1993 m. Salomėjos Nėries kolūkio valdybos pirmininko Stepono Jankeliūno iniciatyva pastačius naują pastatą, muziejus persikėlė į dabartines patalpas. 1995 m. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Veprių krašto muziejus buvo perduotas Ukmergės kraštotyros muziejaus žinion ir tapo jo skyriumi.
Šiuo metu Veprių krašto muziejuje saugomi daugiau nei 8000 eksponatų, kurių vertingiausi – archeologiniai, etnografiniai bei sakraliniai. Muziejuje ekspozicija suskirstyta į krašto istoriją, kultūrą ir švietimą, sakralinį meną bei buities amatus atspindinčias temas. Čia taip pat sukauptas gausus tremties ir rezistencijos archyvas, surinkta gausi medžiaga apie žymius Veprių krašto žmones. Labiausiai stebina tai, kad šį neįkainojamą darbą atliko vienas žmogus – Jonas Žentelis. Ir šis nuostabos jausmas apima kiekvieną kartą peržengus Veprių krašto muziejaus slenkstį.
Užugirio mokykla – muziejus
Užugirio mokykla – muziejus įsikūręs gatviniame Užulėnio kaime, rūmus primenančiame pastate, kurį gimtojo krašto gyventojams padovanojo pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Statyti mokyklą numatyta pagal inžinieriaus Jono Saleneko tipinį 1929 m. projektą, tačiau, atsižvelgiant į Prezidento pageidavimus, jis buvo pakoreguotas inžinieriaus Algirdo Šalkauskio. 1935 m. birželio 13 d., Prezidento vardadienio proga, mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti. Iškilmėse dalyvavo ir pats A. Smetona.
Vienoje moderniausių pradinių mokyklų tarpukario Lietuvoje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, karštas vanduo, elektriniai skambučiai klasėse, mokytojų butuose – radijo ryšys. 1936 m. balandžio 15 dieną, maloniai sutikus Prezidentui, mokyklai suteiktas Užugirio Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos vardas. 1940 m. mokyklos pavadinimas keitėsi – ji tapo Užugirio pradžios mokykla. Karo metais vėl užėjus Raudonajai armijai, mokykloje buvo įkurta fronto ligoninė. Mažėjant vaikų kaimuose 2003 m. mokykla uždaryta, jos patalpose įsikūrė Ukmergės kraštotyros muziejaus skyrius.
Didžiąją dalį Užugirio mokyklos – muziejaus eksponatų surinko ilgametė muziejaus vedėja Regina Šviežikienė. Vietos gyventojai jai patikėjo daugelį buities bei namų apyvokos rakandų, tekstilės dirbinių, brangias šeimos relikvijas. Muziejuje įrengtos nuolatinės “Lino kelio” bei “Duonos kelio” ekspozicijos, mokytojų butas, smetoniška klasė, tarybinė klasė, veikia parodos, vyksta edukaciniai užsiėmimai. Užugirio mokyklos – muziejaus kieme taip pat įrengtas senųjų amatų centras, kuriame muziejaus lankytojai edukacinių užsiėmimų, pavyzdžiui, šakočio kepimo ir degustavimo, Prezidento Antano Smetonos mėgstamų valgių, Užugirio duoniukų kepimo pagal Prezidento sesers Julijos receptą ir pan., metu yra supažindinami su krašto istorija, tradicijomis, papročiais ir kulinariniu paveldu. Šalia suartame žemės lopinėlyje muziejininkai užaugina dalį edukaciniams užsiėmimams ir degustacijoms būtinų kultūrų.
Siesikų dvaras – pilis
Siesikų dvaro sodybos rūmai pastatyti 1492-1517 m. Siesikų ežero pietiniame krante Gabrielio Daumanto Siesickio pastangomis. Tai – vienintelis Lietuvoje išlikęs renesanso stiliaus fortifikuotas gyvenamosios paskirties pastatas. Kad rūmai statyti kaip tvirtovė liudija sienose matomos šaunamosios angos ir tai, kad juos iš trijų pusių saugojo gilūs, vandens pripildyti grioviai bei pylimai. Šiuo metu išvalyti vakarinis ir pietinis grioviai, atpiltas vakarinis pylimas. Šioje renesansinėje pilyje, kuri laikui bėgant įgavo baroko ir klasicizmo bruožų, daug dėmesio skirta grindims, luboms, proporcijoms bei architektūros elementų harmonijai kurti, gausu sienų tapybos pavyzdžių.
XVII a. pab. – XVIII a. pr. Siesikų dvarą valdė Mykolas Daumantas Siesickis. XVIII a. pr., švedų antpuolio metu, dvaras buvo stipriai apgadintas, išgrobstytas. 1713 m., po M. D. Siesickio mirties, Siesikų dvaras kaip kraitis atiteko jo dukrai, ištekėjusiai už Mykolo Antano Radvilos. Tačiau, Radvilos stipriai nuniokoto dvaro netvarkė ir 1746 m. jį pardavė Ukmergės pilininkui Konstantinui Daugėlai.
XIX a. vid. tuometinis dvaro šeimininkas, Konstantino Daugėlos sūnus Dominykas Daugėla, pilį rekonstravo suteikdamas jai klasicizmo stiliaus elementų. Rūmai garsėjo gausia paveikslų, ginklų, sidabro ir porceliano dirbinių kolekcija, rankraščių rinkiniais. Dvare Daugėlos gyveno iki pat sovietmečio. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, iki 1952 m. čia veikė mokykla, vėliau įsikūrė ūkio kontora, sandėlis.
1992 m. Siesikų dvaro sodyba paskelbta nacionalinės reikšmės archeologiniu, istoriniu, inžineriniu, architektūriniu ir dailės kultūros paveldo objektu. Šiuo metu pilnai restauruotas pirmas dvaro aukštas, antrajame vykdomi tyrimai ir restauravimo darbai. Siesikų dvaras-pilis yra Ukmergės kraštotyros muziejaus skyrius. Lankytojai įleidžiami į abu dvaro-pilies aukštus, rengiamos valandos trukmės ekskursijos su gidu.
Prezidento Antano Smetonos dvaras
1934 m., artėjančio 60-mečio proga, Tautininkų sąjunga Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai nusprendė padovanoti ūkį. Kadangi A. Smetona buvo labai prisirišęs prie savo tėviškės – Užulėnio, sklypą nutarta pirkti Prezidento gimtinėje. Šiuo tikslu Tautos vado jubiliejaus dovanos komitetas išleido Dovanos ženklus, kurie buvo skirti pagerbti Prezidentą bei surinkti reikiamų lėšų žemės sklypui. Už surinktus pinigus buvo nupirkta 80 ha žemės. 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Sujungus Prezidento jau turėtus 5 ha miško su padovanota žeme, suformuotas 110 ha sklypas. Pagal tradiciją A. Smetonos vasaros rezidencija yra vadinama Užugirio dvaru, nors jis pats šią sodybą vadino kukliai – Užugirio kiemu.
1935 m. architektas Feliksas Vizbaras suprojektavo dvaro pastatus, parengė dvaro teritorijos projektus. 1937 m. baigti statyti dviejų aukštų reprezentaciniai tarpukario modernizmo ir klasicizmo stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, pagrindiniu fasadu orientuoti į šiaurės rytuose telkšantį Lėno ežerą. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis, įrengta kanalizacija, tiesioginis telefono ryšys su Kaunu. Pats Antanas Smetona Užugirio dvare praleido tik kelias vasaras, nes 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Prezidentas pasitraukė į Vakarus, o Užugirio dvaras buvo nacionalizuotas. Žemė ir ūkiniai pastatai atiteko tarybiniam ūkiui, tuo tarpu rūmuose buvo įkurdinta tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija. 1954 m. dvaras priklausė čia įkurtai Užugirio narkologinei ligoninei, vėliau buvo Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius. Ligoniai iš dvaro teritorijos iškeldinti 1991 m.
1992 m. Užugirio dvaro sodyba paskelbta regioninės reikšmės architektūriniu, istoriniu ir kraštovaizdžio kultūros paveldo objektu. 2008 m. Užugirio dvaras buvo perduotas Ukmergės rajono savivaldybei. 2014 m. visuomenei pristatytas restauruotas Prezidento Antano Smetonos dvaras. Šiuo metu čia įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius. Veikia nuolatinė ekspozicija, keičiamos parodos, atvertas Prezidento darbo kambarys, Prezidento žmonos, Sofijos Smetonienės, kambarys, yra kino salė, kurioje rodomi autentiški filmai iš A. Smetonos prezidentavimo laikų.
Tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus muziejus – dirbtuvės
Juodausių kaime, Lyduokių seniūnijoje, aukštaitiškoje dviejų galų gryčioje gyvena tautodailininkas, skulptorius, respublikinės premijos “Aukso vainikas” laureatas Rimantas Zinkevičius. Šalia medžio drožėjo dirbtuvių įrengtas ir muziejus, kuriame eksponuojami autoriaus per gyvenimą sukurti kūriniai: prakartėlės, rūpintojėliai, šventųjų skulptūros, pasakų veikėjai ar fantazijos herojai. Aplankęs Australijoje gyvenančią dukrą, Rimantas vietoje suvenyrų lagamine parsivežė balzaminės karpažolės, pieno medžio, gabalėlių ir išdrožė angelą. Taip gimė garsioji angelų kolekcija iš įvairios medienos – Pietų Amerikos pušų, lietuviškų obelų, kriaušių, tujų…
Dėl apsilankymo tautodailininko muziejuje – dirbtuvėse reikia tartis su pačiu Rimantu Zinkevičiumi.