Beveik 600 metų abiejų valstybių Lietuvos ir Baltarusijos istorija yra neatsiejama. Todėl ir šiandien Baltarusijoje galima rasti nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didybę liudijančių istorinių objektų.
Gardino Senoji pilis ir Stepono Batoro rūmai
Senoji pilis – 1376 m. pilį su miestu užvaldė ir vėliau perstatydino kunigaikštis Vytautas. Iki 1398 m. didelio gaisro Senoji pilis buvo sutvirtinta žeme ir medžiais, turėjo XII a. – XIII a. statytus mūrinius bokštus. Po gaisro Vytautas pastatydino mūrinę gotikinę netaisyklingo trikampio formos, vadinamąją Vytauto pilį. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto tvirtovę sudarė ant kalvų įrengtos Aukštutinė pilis ir Žemutinė pilis, perskirtos griova. XV a. Žemutinė pilis išplėsta ir paversta valdovo rūmais, čia trumpai gyvendavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji kunigaikščiai, joje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, jo sūnus Kazimieras, vėliau paskelbtas šventuoju.
Joje posėdžiaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, nuo 1678 m. rinkdavosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai, veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisija, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.
Naujoji pilis – Abiejų Tautų Respublikos valdovo apartamentai – buvo viena jo rezidencijų. Ši pilis vadinama Naująja pilimi, arba Karališkąja pilimi. Šiuo metu pilyje veikia Gardino istorijos ir archeologijos muziejus.
Lydos pilis – pilis prie Lydos miesto, viena seniausių Lietuvos mūro pilių dabartinėje Baltarusijoje. Gynybinės linijos, kurią sudarė Naugarduko, Krėvos, Medininkų ir Trakų pilys dalis.
Naugarduko pilis – gynybinis plytų mūro statinys dab. Baltarusijos teritorijoje, Naugarduko mieste. Buvo pradėtas statyti XIV a. LDK Vytauto Didžiojo paliepimu, vėliau stiprinamas ir rekonstruojamas. LDK priklausiusi pilis sugriauta XVII a., mūsų laikus pasiekė dviejų bokštų griuvėsiai ir pamatų likučiai. Baltarusijoje neretai ji vadinama Mindaugo pilimi.
Myriaus pilies kompleksas – nuo 2000 metų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektas Baltarusijoje. Pilis stovi netoli Myriaus miesto, Kareličų rajone, Gardino srityje. Gotikos stiliaus pilį XV a. pabaigoje pradėjo statyti vietos turtuolis, Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius. 1568 m. pilį paveldėjo jo anūkas Bresto vaivada Jurgis Ščesnavičius Iljiničius, o po jo mirties turtus paveldėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Radvilos pilį baigė statyti renesanso stiliumi.
Nesvyžiaus pilies kompleksas yra didžiulis pilies-rūmų kompleksas Baltarusijoje, šiaurės rytinėje Nesvyžiaus miesto dalyje. Kompleksą sudaro pilis – rūmai ir Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai.
Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia – vėlyvojo brandžiojo baroko sakralinės architektūros paminklas LDK. Ji savo dydžiu, architektūra ir reikšme prilygsta kitoms dviem svarbiausioms jėzuitų bažnyčioms LDK – Krokuvos ir Vilniaus.
Pirmoji Lietuvos sostinė – Krėva. Tuos laikus mena gerai išlikęs piliakalnis. Pilis priklausiusi Algirdui, vėliau Jogailai, mena Vytauto ir Jogailos konfliktus. Čia, 1382 m., buvo įkalintas ir nužudytas LDK kunigaikštis Kęstutis. Iš šios pilies Jogaila pradėjo savo kelią į Lenkijos karaliaus sostą, čia 1385 m. pasirašyta Krėvos unija.
Sapiegų dvaro rūmai Ružanuose
Ružanų dvaras buvo viena pagrindinių Sapiegų giminės rezidencija, šiems didikams priklausiusi nuo 1598 m. Su šia vieta siejama daugybė žymių dinastijos atstovų, čia lankėsi ne vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas: 1644 m. svečiavosi karalius Vladislovas IV, 1784 m. lankėsi paskutinis LDK valdovas Stanislovas Potiatovskis, Ružanuose buvo slepiamas iš Vilniaus arkikatedros išgelbėtas šv. Kazimiero karstas – tai liudija įrašas sienoje. Dvaro rūmai garsėjo didele biblioteka, archyvu, teatru, puošniu interjeru.
XVI a. pabaigoje rūmai pradėti statyti kaip Leono Sapiegos gynybinio-reprezentacinio tipo rezidencija, statybos baigtos 1602 metais. 1700 metais Ružano dvaras buvo sunaikintas pilietinio karo metu prieš Sapiegų hegemonija kovojusio Mykolo Servacijas Vyšnioveckio karinių pajėgų ir atstatytas tik 1784-1788 m. pagal architekto Jono Samuelio Bekerio projektą. Iš Saksonijos kilęs architektas suformavo angliško dvaro parko kraštovaizdį, arkadomis prie pagrindinio dvaro pastato prijungė teatrą, įkūrė oranžeriją. Tuomet rūmų komplekso pastatai įgavo klasicizmui būdingas formas ir puošybos elementus. Dvaro planas, pastatų išdėstymo tvarka ir išlikę pastatai liudija rezidenciją buvus ypatingai didelę ir prabangią. Vakariniame dvaro sparne buvo paveikslų galerija, rytiniame – teatras ir žirgynas.
Alšėnų pilis
Svarbiausiu Alšėnų pilies istoriniu įvykiu, nulėmusiu jų tolesnį vystymąsį tapo gyvenvietės atitekimas Sapiegų giminei 1588 m. Jau XVII amžiaus pradžioje buvo pradėtos ne tik naujos didelės bažnyčiois, bet ir rezidencinės pilies statybos. Pastarąją pelnytai galima laikyti vienu iš svarbiausiu mūsų laikus pasiekusių tokio funkcinio tipo renesansinių objektų.
Uždarą pilies kiemą supo du pagrindiniai bei dveji jungiamieji korpusai su keturiais bokštais išdėstytais statinio kampuose, pagrindiniu bokštu ir koplyčia. Sekant tuometinėmis rezidencinių rūmų statybos tendencijomis pilies kompleksą taip pat sudarė ir suplanuoti bei modifikuoti naturalūs landšafto elementai.
Oginskių dvaro rūmai Zalesėje
Zalesės dvaras Oginskių giminei priklausė nuo XVIII a. pradžios. Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis su žmona čia praleido apie 20 metų ir sukūrė nemažai polonezų (tarp jų ir garsųjį „Atsisveikinimas su tėvyne”).
M. K. Oginskio amžininkė, poetė, dramaturgė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė 1838 m. viešėjo Zalesės dvare ir apie jį rašo:
„Dvaras turėjo ūksmingą parką su danieliais, gražiomis gėlėmis ir kaimišku, tačiau mūriniu namu […]. Viduje radome daug salonų, gerų paveikslų, daugiausia giminės portretų, taip pat oranžeriją, kurioje vasarą būdavo pietaujama“.
Dvaras yra įtrauktas į Baltarusijos istorinių ir kultūrinių vertybių sąrašą ir stovi ant Dryo upės kranto.
2014 m. Oginskio rūmai po restauracijos buvo iškilmingai ir vėl atidaryti.