Ignalina – 200 ežerų, išbarstytų tarp kalvų ir miškų, kraštas. Čia įsteigtas seniausias Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas, čia saulė kyla pirmiausiai, čia sniegas iškrenta ankščiausiai ir laikosi ilgiausiai, čia rasite tikrą Rojų žemėje.
Pradėję kelionę Igno ir Linos meilės legendoje apdainuotame mieste aktyviai ilsėkitės ir pasikraukite energijos natūralios gamtos apsuptyje. Prisilieskite prie istorijos, skriekite virš vandens, pamatykite kvapą gniaužiančias ežerų ir miškų panoramas, įveikite aukščio baimę, išgirskite gamtos muzikos garsus.
Vos šimtą kilometrų nuo Vilniaus nutolusi Ignalina patogiai pasiekiama traukiniu ar automobiliu vilioja keliautojus natūralia gamta, vandens pramogomis, turistiniais žygiais valtimis, dviračiais, žiemos sportu, žvejyba, skraidyba ar ramiu poilsiu kaimo sodyboje. Ignalinos kraštą pamėgę tiek mėgstantys aktyvų poilsį, sportą, tiek ramybės mėgėjai ar šeimos su vaikais.
Atvykite, pailsėkite, atsigaukite, pajuskite gamtą, svajokit ir įsimylėkite ežerų apsuptą gamtos perlą.
Ignalinos rajono lankytinos vietos TOP 5
Ginučių piliakalnis ir Ladakalnis
Ginučių piliakalnis stūkso Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakariniame Ignalinos rajono pakraštyje, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų. Tik privažiavus matyti, kad tai – vienas didingiausių ir įspūdingiausių piliakalnių Lietuvoje. Iš tiesų tai net ne vienas, o dviejų piliakalnių kompleksas, perskirtas nedidelės lomos.
Aukšti, statūs šlaitai ir pakankamai plati aikštelė byloja, kad čia kažkada buvo svarbi ir priešams sunkiai įveikiama pilis. O be viso to akivaizdu, kad jos įkūrėjams ir valdovams buvo nesvetimas ir tam tikras meniškas polėkis, nes nuo kalno atsiveria pribloškiantis aplink tyvuliuojančių ežerų vaizdas.
Ir iš tiesų – gali būti, kad ant Ginučių piliakalnio įsikūrusioje tvirtovėje lankėsi pats karalius Mindaugas! Istorikai spėja, kad XIII a. viduryje pilį valdė Mindaugo seserėnas, kunigaikštis Lengvenis.
Apskritai žmonės čia apsigyveno gerokai anksčiau – piliakalnyje rasta lipdytinės keramikos liekanų, taip pat ir IX–X a. arabų monetos. Na, o Lietuvos sostine tapus Vilniui, Ginučiuose buvo viena iš svarbiausių pilių, saugojusių sostinę nuo antpuolių iš šiaurės pusės.
Ginučių piliakalnį lankydavęs prezidentas Antanas Smetona. Jis šią vietovę buvo taip pamėgęs, kad jo šešiasdešimtmečio proga čia net buvo pasodintas ąžuolas. O vėliau pasienio policininkai (tuo metu netoli ėjo demarkacijos linija su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu) greta pastatė ir paminklinį akmenį. Sovietų okupacijos metu ąžuolas buvo nukirstas, o akmuo nuridentas į Linkmeno ežerą. Prasidėjus atgimimui, 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai ežere surado akmenį ir vėl užritino jį ant piliakalnio. Vėliau ant netoliese esančio Ladakalnio buvo simboliškai atsodintas ir ąžuoliukas.
Piliakalnį pasieksite važiuodami keliu į pietus nuo Ginučių kaimo. Į statų šlaitą padės užkopti čia įrengti mediniai laiptai. O paėję šiek tiek toliau nuo piliakalnio galėsite aplankyti ir čia pat esantį legendomis apipintą Ladakalnį, nuo kurio atsiveria dar įspūdingesnį vaizdai į apylinkes. Tad draugus į parankę ir pirmyn prie vieno gražiausių piliakalnių Lietuvoje!
Visai šalia įspūdingo Ginučių piliakalnio stūkso legendomis apipintas Ladakalnis, kartais dar vadinamas Ledakalniu. Tai – vienas įspūdingiausių lankytinų objektų tiek Ignalinos rajone, tiek visame Aukštaitijos nacionaliniame parke.
175 m aukščio kalnas, geomorfologinis gamtos paminklas, nuo kurio atsiveria išties nepakartojamas vaizdas. Nuo Ladakalnio viršūnės matosi net šeši tarp miškingų vietovių tyvuliuojantys ežerai: Ūkojas, Liñkmenas, Pãkasas, Asė̃kas, Alksnáitis ir Alksnas.
Pateksite čia atvykę prie Ginučių piliakalnio, į jį užkopę ir šiek tiek paėję tolyn vedančiu taku. Kalno viršūnėje auga ąžuolas, įrengta erdvi apžvalgos aikštelė. Kiek atokiau įrengta prezidentų ąžuolų alėja, kurioje pasodinti ąžuolai, skirti visiems Lietuvos prezidentams. Jau šiais laikais gimė įdomus paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo. Tai greičiausiai lėmė kai kurių mokslininkų spėjimai, kad pagonybės laikais ant šio kalno buvo aukojamos aukos deivei Ladai ir esą nuo jos, o ne nuo ledo kilo jo pavadinimas – Ladakalnis.
Kas galėtų paneigti, kad ir šių laikų žmonės aukodami deivei Ladai štai tokias simbolines dovanas slapčia tikisi jos palankumo.
Su pačiu Ladakalniu ir jo apylinkėmis siejama ir daugiau įvairių padavimų bei legendų. Pavyzdžiui, viename iš jų pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napoleono karių ir plaukdamos nuskendo vienoje Alksno ežero įlankoje, kuri nuo to laiko vadinama Mergakumpiu. Dar pasakojama, kad Linkmeno ežere gyvenęs žaltys Linkmenas, o ant kalno jam buvo pastatyta didelė šventykla.
Jei dar nebuvote ant Ladakalnio, tikrai turite čia apsilankyti ir patys pajusti ypatingą jausmą, kurį suteikia atsiveriantys vaizdai, autentiška aplinka, žmogaus beveik nepaliesta gamta ir, regis, aplink plevenančių senovės padavimų jėga. Nors vasarą čia turistų netrūksta, bet erdvės pakaks visiems. Ir norintiems ramiai pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais, ir nekantraujantiems pasidalinti įspūdžiais su savo draugais ar artimaisiais.
Na, o aplankę Ladakalnį nepraleiskite progos ir užlipkite į netoli Ginučių piliakalnio ir Ladakalnio esanti Ginučių (Bitės) apžvalgos bokštą. Šis išskirtinių formų Šiliniškių apžvalgos bokštas yra pirmoji apžvalgos aikštelė Lietuvoje, įrengta ant mobiliųjų telekomunikacijų anteninio bokšto. Aikštelę, priėmus bendrą susitarimą su Aukštaitijos nacionaliniu parku, 2004 m. įrengė viena šalies telekomunikacijų bendrovių. Greičiausiai dėl to vietiniai šį bokštą kartais vadina visai paprastai – tiesiog Bitės apžvalgos bokštu.
Taigi, jei jau atvykote prie bokšto pasirenkite išbandymui. Apžvalgos aikštelė įrengta 30 m nuo žemės, o bokšto aukštis iš viso siekia 60 m. Tad startavę ties pirmu laipteliu pabandykite suskaičiuoti juos visus. Įspėjame, kad įpusėję turbūt mesite skaičiavimus į šalį ir pasileisite bėgte į viršų, kur jūsų laukia įspūdingi Ignalinos apylinkių vaizdai ir laisvės pojūtis.
O važiuodami pro Ginučius nepraleiskite progos sustoti prie Ginučių vandens malūno. Ginučių vandens malūnas – vienas įsimintiniausių Aukštaitijos nacionalinio parko simbolių. Senove alsuojantis medinis malūno pastatas, tiltas ir užtvanka dažnai tampa tuo atsparos tašku, nuo kurio keliautojai pradeda pažintį su šiuo ežerų išraižytu, tapybiško kraštovaizdžio Lietuvos kraštu.
Ginučių malūnas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ant Srovė̃s upelio ir veikė iki 1968 m. Vieno aukšto malūną su pastoge pasistatė Liñkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies buvo dar ir gyvenamoji, kur gyveno pats malūnininkas bei ūkinė dalis, kur buvo įsikūrusi krautuvė.
Dabar malūnas yra valstybės saugomas paminklas su išlikusia senovine, prieš beveik trisdešimt metų rekonstruota įranga. Parke yra dar šeši vandens malūnai, tačiau išsaugojęs autentišką įrangą yra vienintelis Ginučių malūnas.
Antrame malūno aukšte, pastogėje, veikia ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę ant stalo. Malūne, kur kadaise gyveno pats malūnininkas su šeima, dabar įrengti kambariai poilsiautojams. Sako, čia dažnai apsilanko net pats Ginučių malūno velnias…
Ne ką mažiau džiaugsmo poilsiautojams ir keliautojams teikia ir malūno patvenktas Srovės upelis. Prieš užtvanką susiformavusiame tvenkinyje galima iš arti grožėtis gulbėmis, antimis ir kitais vandens paukščiais. O žemiau užtvankos išplatėjęs upelis – tikra palaima karštą vasaros dieną.
Drąsiausieji gaivinasi po stipria upelio vandens srove, trykštančia iš užtvankos, o kiti – neatsispiria pagundai pabraidyti po smarkiai išplatėjusį, bet labai seklų ir skaidrų upelį. Kol švelnus smėliukas kutena basas pėdas, o vėsus vanduo gaivina, galite paganyti akis į sodriai žaliuojančius upelio krantus, upelyje iškilusias salas.
Tuo tarpu nuo kaitrių saulės spindulių jus saugos iš krantuose ir salose augančių medžių lajų susiformavęs žalias kupolas – tikras gaivios lietuviškos autentiškos vasaros įsikūnijimas.
Papiliakalnė, Linkmenų sen. Ignalinos r.
GPS: 55.374015, 25.985181 (WGS)
Bitininkystės muziejus
Važiuojantys Ignalinos link ar besilankantys Aukštaitìjos nacionaliniame parke tiesiog negali neužsukti į Stripeĩkių kaime įsikūrusį Bitininkystės muziejų, kuris įspūdį paliks ir mažam, ir dideliam.
Ant Tauragnõs upelio kranto išsidėstęs vienintelis toks Lietuvoje bitininkystės tradicijas puoselėjantis muziejus. 1984 m. muziejų įsteigęs Bronius Kazlas, ko gero, nesitikėjo, kad net ir po trijų dešimtmečių senovės bitininkų pasaulis bus toks įdomus čia gausiai besilankantiems smalsuoliams.
Muziejų iš viso sudaro šeši pastatai, daugiau nei keli šimtai eksponatų, o po atviru dangumi – ąžuolinės skulptūros, pasakojančios bitininkystės istoriją nuo senovės iki šių laikų. Teritorijoje dėmesį prikausto Lietuvos pagonių bičių dievų Babilo ir Austė́jos statulos – jos čia pastatytos kaip bitininkystės muziejaus dvasios saugotojos. Išvaizdumu neatsilieka ir kitos skulptūros, vaizduojančios lietuvių, indų, egiptiečių ir Amerikos indėnų mitus.
Atvykusius pasitinkančios muziejaus darbuotojos pasiruošusios atskleisti įdomiausius bitininkystės užkulisius, parodyti muziejuje eksponuojamus bitininkavimo ir meistravimo įrankius, senovinius medsukius. Muziejuje taip pat gausu nuotraukų ir piešinių, o juose atvaizduojami augalai, iš kurių bitės neša medų.
Bitininkystės muziejuje gyvena ir tarptautinę politinę reikšmę turintys eksponatai – Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dovana prezidentui Valdui Adamkui – trys prezidentinės bičių šeimos.
Labiausiai laukiamas renginys muziejuje – kasmetinė Medkopio šventė, minima rugpjūčio 15 dieną. Tądien čia netyla vietos muzikantų muzika, senovės mitai ir legendos. Susirinkę gali paragauti ir įsigyti įvairiausio medaus, gauti patarimų iš žolininkų ir bitininkų. Tad jei norite dar iš arčiau pamatyti bitininkystės pasaulį atvykite čia būtent šią dieną.
Pabalių g. 3, Stripeikiai, Linkmenų sen. Ignalinos r.
GPS: 55.408652, 25.9449004 (WGS)
+370 686 12105, el. p. danute.indrasiene@aparkai.lt, http://www.aparkai.lt/bitmuziejus
Palūšė
Palūšė – Aukštaitijos perlas, Nacionalinio parko sostinė, puiki vieta patirti vandens pramogas, poilsiauti ir susipažinti su krašto istorija. Tai – vieta, nenuvilianti ir pasivaikščiojimų gamtos takais mėgėjų.
Užsukus į Palūšę pirmiausiai dėmesį patraukia jau Palūšės vizitine kortele tapusi ir kadais ant vieno lito kupiūros besipuikavusi Šv. Juozapo bažnyčia su varpine. Čia viskas vyksta gamtos apsuptyje – šalia gausybės vienas su kitu besijungiančių ežerų ir upių. Tokiame kraštovaizdyje išryškėja Palūšės bažnyčia, pastatyta be geležinių vinių naudojant tik kirvį. Sukurtos savitos architektūrinės formos su aštuoniakampe varpine žavi net ir visko mačiusius senosios architektūros gerbėjus. Varpinė primena senovinių medinių pilių apžvalgos bokštus. Šį architektūrinį paminklą paveldėtoje žemėje pastatė kunigas Juozapas Baziliauskas. Iki šių dienų ji neprarado savo istorinės bei kultūrinės vertės ir yra gausiai lankoma ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio. Bažnyčios prieigose, ant durų, žmones pasitinka užrašas: „Įženk geras, išeik – geresnis“. Šventovė pastatyta su dviem bokšteliais, o varpinė, kurios varpai buvo nulieti XVIII a., stovi į vakarus nuo šventovės, turinčios net tris altorius.
Įdomiausia tai, kad Palūšėje esantis unikalus statinys atspindi seniausią medinių bažnyčių statybos laikotarpį Lietuvoje.
Viduje yra išlikusių religinių paveikslų, drožinių, o nuo kalnelio, prie bažnyčios, atsiveria nepakartojamas vaizdas į Lūšių ežero platybes. Ši vieta Ignalinos rajone itin mėgstama tų, kurie nori pabūti vieni ar tiesiog ramiai pasimelsti, paprašyti Dievo gailestingumo ir malonės.
Dėmesį atkreipia gana dideli stačiakampiai langai, pro kuriuos į vidų patenka natūrali dienos šviesa. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje bažnyčioje pastatyti baroko stiliaus vargonai, išlikę iki šių dienų.
1994 m. bažnyčiai buvo skirtas valstybės finansavimas restauracijai atlikti. Po jos Šv. Juozapo bažnyčia tapo kur kas jaukesnė – išryškėjo piešiniai ant medžio, statinys tapo atsparesnis aplinkos poveikiui. Bažnyčia iki šių dienų išlaikiusi savo žavesį ir istorinę vertę kviečia atvykusius apilankyti po nuostabias Palūšės apylinkes.
Aukštaitijos nacionalinio parko sostine vadinamoje Palūšėje, be daugelio kitų keliautojams ir poilsiautojams įdomių dalykų galima pamatyti ir senovės pilkapio ekspoziciją bei akmens amžiaus būstą.
Netoli garsiosios medinės Šv. Juozapo bažnyčios įrengta ekspozicija yra tiksli vienos iš Palūšėje rasto pilkapyno kapavietės kopija.
Nors ji ir nėra tikra, tačiau išvydus čia pat su įkapėmis tysantį natūralaus dydžio ir nuo tikro niekuo nesiskiriantį žmogaus skeletą, kūnu ima bėgioti šiurpuliukai.
Senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių gausu visoje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, nes jau nuo gilios senovės žmones traukė šis ežeringas kraštas ir jie čia kūrė savo gyvenvietes.
Palūšėje esančioje ekspozicijoje vaizduojama žalvario amžiaus (V-VI a.) baltų kapavietė. Tačiau šiame krašte ir aplinkinėse vietovėse žmonių veiklos pėdsakų randama ir iš žymiai senesnių laikų.
Greta kapavietės ekspozicijos įrengtas ir akmens amžiaus būstas. Jis pastatytas remiantis Švenčionių rajone, Kretúono apylinkėse rastų archeologiniais radiniais. Laikoma, kad šiose vietose buvusios II-III tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpio gyvenvietės yra seniausios Lietuvoje.
Būsto viduje galima pamatyti, kaip tuo laiku gyveno mūsų protėviai – kur buvo kūrenama ugnis, kaip įrengtas gultas. Čia pat galima apžiūrėti ir tuo metu žmonių naudotus pagrindinius įrankius, indus ir kitus buities rakandus.
Tokia galimybė nusikelti keliolika šimtmečių į praeitį ir iš arti pamatyti senovės žmonių buitį, tikrai paliks nepakartojamą įspūdį.
O jei po šio apsilankymo Palūšėje susidomėsite senąja Lietuvos istorija ir norėsite pamatyti dar daugiau su tuo susijusių objektų, galėsite apsilankyti ir tikruose senovės baltų pilkapynuose. Jie yra įsikūrę slėpiningame Palūšės miške, visai netoli paties kaimo, apie pusė kilometro į rytus ir šiaurės rytus nuo jo. Vaikščiodami daugybe kauburėlių nusėtu mišku, galėsite pajusti tikrą pačių seniausių laikų Lietuvos istorijos alsavimą ir prie jo prisiliesti.
Taip pat Palūšė gali vadintis vieta, nenuviliančia ir pasivaikščiojimų gamtos takais mėgėjų.
Tarp Palūšės ir Meironų kaimų, prie Lūšių ežero įrengtas 3,5 km ilgio botanikos takas, kurį galima įveikti einant pėsčiomis arba važiuojant dviračiu. Keliaujant šiuo taku galima geriau pažinti įvairią Nacionalinio parko augaliją. Čia pamatysite apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Praktiškai bet kuriuo metų laiku galėsite pasigrožėti tapybiškais miško, pievų, ežerų ir pelkių vaizdais.
Dalis tako padengta medine danga, šlapesnėse vietose įrengti tilteliai, liepteliai į ežerus, poilsio vietos.
Kelionės metu aplankysite ne tik Lūšių ežerą, bet ir keletą mažesnių mielų, tarp miškų pasislėpusių ežeriukų. Kadangi takas vinguriuoja didelės kalvos šlaitais ir papėdėmis, reiks įveikti ir keletą statesnių ruožų. Eisite per nuostabaus grožio mišką, kuriame matysite daug erdvės tarp medžių, galėsite pabandyti atrasti pasislėpusias kontinentines kopas. Brisite per tikrą smilgų pievą, pateksite į ruožą, kuriame iš abiejų pusių tako stūksos tikros nendrių džiunglės.
Iš įdomesnių augalų galima aptikti puplaiškių, durpyninių našlaičių, katpėdžių, sidabražolių ir daugybę kitų įvairiausių augalų rūšių, kurių čia išties gausu. Jei keliausite vasaros antroje pusėje, pakeliui galite aptikti ir mėlynių bei kitokių uogų, taip pat ir grybų.
Nors tai augalijai pažinti skirtas takas, jis įdomus ne tik augalais, bet ir gyvūnija. Einant taku galima pamatyti „šikšnosparnio namą“, plėšraus paukščio lizdą, stebėti kaip „tuokiasi“ rupūžės ir išvysti didžiausią Lietuvoje genį – juodąją meletą.
Nors ir įvairi, trasa nėra sudėtinga, kelio kryptys sužymėtos, o jei dar turėsite Turizmo centre gautą informacinį lankstinuką su žemėlapiu, keliauti šiuo taku bus vienas malonumas. Juo labiau, kad botanikos takas nėra botanikos sodas – čia viskas natūralu ir tikra. Kelionė juo turėtų trukti apie 1,5–2 val., o tiks ji ir šeimoms su ūgtelėjusiais vaikais, ir draugų kompanijai, ir gyvenimo džiaugsmo nepraradusiems senjorams.
Na, o įveikusiems Botanikos taką ir nepailsusiems siūlome išmėginti naujai įrengtą pėsčiųjų taką palei Lūšių ežerą iki Meronų kaimo. Pakrantėje stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P. Petronio skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.
Palūšė… Apie šį grožio kampelį galima šnekėti turbūt ištisas valandas, tačiau šnekėti mažai, čia reikia atvykti ir visa tai pamatyti. Palūšės gamta suteiks jums galimybę išvysti medį kalantį genį, virš medžių praskrendančią žąsį, ar pelkėje žuvį gaudančią gervę. Užuosti miško kvapą, išgirsti dūzgiančią bitę, ar kažkur medyje čiulbantį paukštį, o miškuose pasislėpusiuose ežerėliuose galbūt išvysite jus sveikinančią ir uodega vandenį raibuliuojančią žuvį…
Palūšėje galite išsinuomoti ir Lūšių ežere pasiplaukioti valtimi, kateriu ar pramoginiu laivu. Šių metų naujiena – vandens dviračiai su čiuožyklomis, minamos irklentės, skaidrios baidarės. Lūšių ežere plūduriuoti dideliame guminiame ančiuke, ar visa šeima pavaikščioti vandeniu milžiniška irkelnte šešiems Nuostabūs peizažai lydės Jūsų kelionę vandeniu. Palūšėje plenero metu buvo pastatytos skulptūros: „Lūšiai“, „Ežiukai“, „Kompozicija“, „Inkaras“ ir „Vilties inkaras“, pamėginkite jas surasti. Taip pat nepraleiskite progos pasigrožėti nuostabiais Palūšės saulėlydžiais, pasiklausyti gyvos muzikos ant vandens ar pasimėgauti gardžiai kvepiančios kavos puodeliu žvelgiant į Aukštaitijos ežeru horizontą.
Palūšė, Ignalinos sen. Ignalinos r.
GPS: 55.329036, 26.102336 (WGS)
Paliesiaus dvaras
Atgimęs klasicizmo stiliaus dvaras ir tapęs nebe viena iš vizitinių Ignalinos krašto vizitinių kortelių, įsikūręs Paliesiaus kaime, dešiniajame Kančioginos upelio krante. 1736 m. šis dvaras priklausė Livonijos taurininkams Justinai ir Kazimierui Petrui Kublickams. Nuo 1921 m. dvaro savininku tapo Romualdas Bžezinskis. Buvo vandens malūnas, kuris sovietmečiu sunyko. Iš senųjų dvaro pastatų restauruotas ir ryškiausias yra buvęs dvaro prižiūrėtojo namas – veikia kaip kavinė-restoranas, viešbutis, SPA. Buvę tvarto-arklidžių pasagos formos mūrai restauruoti, apgaubti didžiule stiklo ir metalo konstrukcija ir pritaikyti renginių salei. Ši salė vadinama „Pasaga“ ir kiekvieną savaitgalį čia suguža begalė klasikinės ir ne tik muzikos mylėtojų. Čia koncertuoja pasaulinio lygio Lietuvos ir užsienio muzikantai, žinomi visame pasaulyje. Dvaro teritorijoje išlikusių pamatų vietoje atkurtas ūkinis pastatas, kuriame įrengta kepyklėlė. Senoviško tipo beržinėmis malkomis kūrenamoje duonkepėje pagal autentiškus kulinarinio paveldo receptus kepama Paliesiaus dvaro duona bei saldieji kepiniai. Naujam gyvenimui prikelta dviejų aukštų dvaro ledainė, atkurti pasivaikščiojimo takai bei iš lauko riedulių bei rišamųjų medžiagų suformuota akmeninė tvora, atraminės sienelės. Dvaro teritorijoje įrengtas puikus parkas, kurio akcentas natūraliai trykštančių vandenų fontanas, kurio skulptūra sukurta garsaus suomių skulptoriaus Jari Mannisto. Nuolat čiurlenantis vanduo tarsi įrėmina nepakartojamo grožio gamtos kūrinį – didingąjį dvaro parką. O visai netoli fontano pamatysite dar vieną parko puošmeną – Ignalinos rajono savivaldybės saugomą išskirtinį, gamtos paveldo objektą – Paliesiaus ąžuolą. Šio ąžuolo aukštis – 25 m. apimtis – 4,60 m.
Ant pamatų, rastų prie šiaurinio įvažiavimo į dvarą, pastatytas medinis administracinis – terapinis korpusas, kuriame įsikūrusi Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika. Beje, Paliesiaus dvaras ir jos teritorijoje veikianti fizinio krūvio terapijos klinika EDEN projekte buvo išrinkta, kaip „Patraukliausia sveikatos turizmo vietovė 2019”. Ekspertų komisija Paliesiaus dvarą įvertino už vietos unikalumą ir įsipareigojimą puoselėti socialinį, kultūrinį bei aplinkos tvarumą.
Tolėliau nuo Paliesiaus dvaro rasite kartu su Sirvėtos regioniniu parku sukurtą taką, kuris puikiai tinka pasivaikščiojimams, bėgiojimams, važinėjimams dviračiu. Šis takas yra ypatinga tuo, kad yra suskirstytas į skirtingo lygio maršrutus: 2300 m., 4900 m., 8000 m. Taip kiekvienas galės išsirinkti sau tinkamiausią trasą pagal savo jėgas.
Keliaudami į Paliesiaus dvarą sustoję Mielagėnų miestelyje tikrai nenusivilsite. Čia stovi dar 1790 metais pastatyta ir 1838 metais restauruota Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ši bažnyčia vadinama mažąja Arkikatedra, o vaikščiodami aplinkui rasite ir ne vieną nuostabaus grožio fontaną.
Dvaro g. 7, Paliesius, Mielagėnų sen. Ignalinos r.
tel. +370 626 82 760, el. p. info@paliesiausdvaras.lt, www.paliesiausdvaras.lt
GPS: 55.250697, 26.478440 (WGS)
Ignalinos miesto įkūrimo legenda
Legendoje apie Ignalinos vardo kilmę pasakojama, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės pasmerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių – leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Paplovinio ežero krante stovinti skulptūra pasakoja Igno ir Linos meilės istoriją, būtent iš kurios ir kilo miesto pavadinimas. Ši skulptūra pastatyta 1993 m., birželio 16 d., autorius – Gintaras Černius. 5 m aukščio ąžuolinė skulptūra susideda iš dviejų, tarpusavyje sujungtų dalių, su metalinėmis saulutėmis viršuje. Kitoje skulptūrų pusėje išpjaustytas trumpas Ignalinos legendos tekstas. Minint Ignalinos 150-mečio jubiliejų skulptūra atnaujinta, tačiau galbūt tiksliau būtų sakyti – iš naujo sukurta ir pastatyta vietoj buvusios, laiko ir oro negailestingai apgadintos. Tikras kūrėjas, kaip žinia, negali sukurti visiškai identiškų kūrinių. Taigi ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Liną ir Igną, Perkūno žaibus ir virš jų iškilusius Ignalinos miesto statinius su dailiais, saulėje spindinčiais bokšteliais, atgimė panaši, tačiau ir šiek tiek kitokia. Ignaliniečiai ir miesto svečiai dabar gėrisi menininko darbu, kuris jam pačiam ir jo šeimai labai brangus, išskirtinis ir prasmingas.
Stovėdami priešais skulptūrą pasukite galvą į kairę pusę. Ant kalniuko stovinčio Ignalinos rajono kultūros centro pastato sieną puošią nuostabus piešinys „Ignalinos legenda“ Šį piešinį miestui padovanojo broliai Gataveckai, o juos ant sienos perkėlė geriausias neofreskos žanro Lietuvoje atstovas ir vienas pradininkų Tadas Vincaitis – Plūgas. Taip šioje ypatingoje vietoje susitinka istorija ir dabartis.
Paplovinio ežero pakrantė, kurioje ir stovi Igno ir Linos skulptūra – viena mėgstamiausių vietų Ignalinos mieste. Ežero krantus jungiančiu tiltu mėgsta vaikščioti ne tik miesto gyventojai, bet ir svečiai. Tiltas mėgiams ne tik poilsiautojų, bet ir jaunavedžių, einant tiltu galima pamatyti daug meilės spynelių. Vasarą Paplovinio ežere, trykšta fontanas, kurio fone poilsiautojai mėgsta fotografuotis.
Visai šalia skulptūros įsikūręs ir pramogų parkas „Žuvėdra”, kuris yra vienintelis toks Ignalinos rajone. Kuo jis ypatingas? Čia yra ilgiausias skrydis per ežerą Lietuvoje – net 310 m. į vieną pusę, ir aukščiausias taškas šuoliui iš medžio – net 22 metrų aukštyje. Parke yra įrengti apie 30 dviejų lygių rungčių ruožai – žalia ir mėlyna trasos. Veikia parkas mažyliams, saugios laipynės tinkle. Na, o patiems mažiausiems yra įrengtas ir naujai atsidaręs vaikų žaidimų kambarys „Žuvėdriukas“. Patalpose yra suaugusiųjų zona, vaikų žaidimo erdvė, stalai vaikų šventei, WC zona. Mažiausiems- pagal poreikį- maitinimo kėdutė. Maistą ir gaiviuosius gėrimus galima užsisakyti restorane suderinus iš anksto arba atvykus vietoje. O jeigu į Ignaliną atvykote su elektromobiliu, tai ne problema. Visai šalia viešbučio – restorano „Žuvėdra” yra įrengta ir elektromobilių stovėjimo aikštelė, tad kol Jūs smagiai leisite laiką, Jūsų automobilis pasikraus. Na o jeigu turite daugiau laiko, su Ignalinos miestu galite susipažinti ir pasivaikščioję 8 ežerų maršrutu. Šis maršrutas driekiasi tiek miško takeliais, tiek ir miesto gatvėmis, o Jūsų laukia 12 kilometrų kupinų įspūdžių ir Ignalinos istorijos.
Mokyklos g. 13, Ignalina
GPS: 55.344800, 26.160445 (WGS)
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.