Vasario 2-ji, Grabnyčios. Vasario 2-ąją bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės. Su tokiomis žvakėmis būsite pasirengęs sutramdant audras ir griaudžiant perkūnijai.
Šią dieną būdavo šventinama ir namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui – ugnine barzda, aukšto ūgio, senyvas, bet tvirtas vyras turėtų saugoti jus nuo blogos akies.
Lietuviškojo Dzeuso (Perkūno) dieną, dar prisiminkime gražią viziją – Vilniuje karaliaus Mindaugo laikais buvo pastatyta katedra, kuri po jo mirties buvo paversta pagoniška Perkūno šventykla.
Šventykla esą gyvavo iki pat 1387 m. – Lietuvos krikšto, kuomet Jogaila „dėl karalystės ir gražios moters leidęs sau ant galvos pakrapint truputį vandens“ (kryžiuočių ironija). Tuomet vietoj pagonių šventyklos čia iškilusi nauja Vilniaus katedra.
Dabartinės Arkikatedros vietoje galėjusi būti pagoniška šventykla, turėjo laiptuotą altorių, ant kurio priešais Perkūno stabą degusi amžinoji ugnis. Čia būdavo atnašaujamos aukos, žymimas kalendorinis laikas. Prie šventyklos stovėjęs žyniui kriviui krivaičiui skirtas bokštas, iš kurio jis skelbdavęs dievų valią žmonėms. Aplinkui ošė ąžuolai.
Nei vienas išlikusių pasakojimų autorių savo akimis nematė, kaip buvo užgesinta ugnis ir išmušti žalčiai ar Perkūno stabas, kurį Jogaila liepęs nuversti.
Neturime šiai dienai ir aiškaus įrodymo, kad Vilniaus katedros vietoje stovėjo Perkūno šventykla.
Tačiau Vilniaus katedros požemiai – lyg laiko mašina. Katedros begalinių perstatymų istorija nusėdo jos plytose, mūruose ar skiedinyje, ir šventovė dar pasilieka sau teisę atskleisti mums savo paslaptis.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato informacija