Iki krikšto Lietuva buvo pagoniška šalis: mūsų protėviai turėjo savo, baltų genties, tikėjimą. Jie tikėjo, kad kiekvienas augalas ar gyvūnas turi savo sielą, švęsdavo kalendorines šventes minėdami gamtos virsmus ir dievų garbinimą, kūrė ir sekė daugybę su religija susijusių mitų. Nenuostabu, jog iki šių dienų išliko įvairių pagonybės Lietuvoje įrodymų ir jai reikšmingų vietų. Viena jų – Žemaitijos nacionaliniame parke, Mikytų kraštovaizdžio draustinyje esantis Mikytų alkakalnis, akmuo su velnio pėda, maldų šulinys.
„Tokios pagoniškos vietos yra mūsų senojo tikėjimo reliktai – pirmiausia jos buvo išsaugotos žmonių atmintyje nuo senų laikų, o vėliau suregistruotos: įtrauktos į Kultūros paveldo departamento materialaus nekilnojamų paminklų ar vertybių sąrašus“,– sako Žemaitijos nacionalinio parko gamtos ir paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė.
„Garuojantis“ alkakalnis
Vienas iš pagonybės objektų – I tūkst. vid. – II tūkst. pr. datuojamas 30 metrų aukščio Mikytų alkakalnis: baltų religijos šventvietė ir aukojimo vieta. Alkakalnio kilmė iki šiol nėra patvirtinta, o legendos pasakoja, kad kalnas buvo supiltas švedų. Kaip ir dera alkakalniui, gyvi pasakojimai apie čia vykusius aukojimus dievams ar ant kalno vykstančius stebuklus – tokius, kaip jame randamą druską arba alkakalnio „garavimą“: esą prieš lietų ar apsiniaukusiomis dienomis plika akimi matyti, kaip iš kalno per eglių viršūnes kyla garai.
Šių istorijų A. Kuprelytė nei patvirtina, nei paneigia, tačiau šiandien nepaneigsi vieno – nuo alkakalnio, apsupto dviejų pelkių, veriasi kvapą gniaužiantis vaizdas, dėl kurio verta čia apsilankyti. „Vaizdas nuo alkalnio yra puikus. Deja, ne į visas puse galima pažvelgti, mat alkakalnis apaugęs eglynais, tačiau prakirstos proskynos į dvi puses, kad galima būtų pasigrožėti atsiveriančia panorama“, – atskleidžia A. Kuprelytė.
Milijardo metų senumo akmuo
Keliaujant pažintiniu taku, Mikytų alkakalnio rytinėje pašlaitėje randamas Maldų šulinys, kuriame, pasak žmonių istorijų, žmonės aukodavo įvairias gėrybes savo dievams.
Alkakalnio šiauriniame šlaite riogso akmuo su velnio pėda. Apie šį mitologinį 4,5 x 2,5 x 4 m dydžio akmenį legendos kilo dėl jame esančių įdubimų, panašių į pėdą. Pasakojama, kad su šiuo akmeniu velnias sugriovė ant Mikytų alkakalnio stovėjusią bažnyčią, o bėgdamas įmynė į akmenį savo pėdą – taip akmuo įgijo ir savo pavadinimą. Vis dėlto mokslininkai mano, kad riedulyje duobes išmušė galingi tirpstančio ledo vandens srautai. Jų nešami akmenys, patekę į kristalinių uolienų duobes, išmušdavo įvairios formos įdubimus. Kitas mokslu, o ne legendomis paremtas faktas – akmens amžius. Manoma, kad jis siekia ne mažiau kaip 1,5 milijardo metų, o gali būti ir gerokai senesnis.
Kraštovaizdis būdingas Žemaitijai
Mūsų protėviams gamta buvo ypatingos reikšmės – jie ją garbino ir gyveno jos ritmu. Todėl nenuostabu, kad svarbias apeigoms vietas rinkdavosi ten, kur gamta yra kažkuo išskirtinė, įspūdinga. Toks yra ne tik alkakalnis, bet ir visas Mikytų kraštovaizdžio draustinis. Užimantis 1410 hektarų plotą, jis yra išskirtinis savo „mozaikišku” kraštovaizdžiu, kurį sudaro miškų, laukų, pievų, tarpukalvių pelkučių ir vienkieminių sodybų kompleksas, archeologinėss vertybės, retųjų augalų, grybų ir gyvūnų buveinės bei natūralūs hidrografijos elementai.
„Lietuvos kraštovaizdį suformavo atsitraukiantys ledynai, reljefas taip pat priklausė nuo lokalių sąlygų – ar tai buvo ledynmečio upės, ar marios, ar vyko kiti procesai. Mikytų kaštovaizdis yra būdingas Žemaitijai savo raiškumu, o draustinio statusas leidžia jį saugoti ir eksponuoti“, – sako A. Kuprelytė.
Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.