Vidurnaktis. Lipu laiptais į antrą aukštą išsišiepus gandro pensininko žingsniais ir galvoju kaip stipriai stipriai savimi didžiuojuos!
Šiandien 37 cm pėdutės, AU ir Blondinės Valius, nugalėję save, tapo savos širdies čempionais!
Šeštadienis. 6.45 krykštavimai kieme. Baltas purus sniegas. Languose dar tamsu. Du ekipažai išrieda iš Suvalkijos. Važiuoju. Iš galo bernai mirksi. Gale mano best friends komanda!
Druskininkai. Startas. Sumušam kavos puodukais ir į trąsą!
Čia nereikia nieko blatno – tik sveikų kojų, patogių batų ir nepalaužiamos valios. Tavo Gyvenimas šiandien sutelpa kuprinėj ir patogiuose batuos. Einam. Juokiamės. Ir sakom – pirmyn Voveruškos!!!!
Prieš 2 savaites išsikėliau sau nemažą tikslą – nueiti savo pirmus „pęm“, tam, kad nugalėčiau save.
Mūsų Draugų trąsos šiandien išsiskirs. Pačią sunkiausią atkarpą turėsiu nueiti viena.
Ar bijau, kad neįveiksiu? Ne, nes turiu tikslą. Dvi savaites mano protas klausėsi Blondinės instruktažo – bus lengva, bus smagu. Tu gi nueisi.
14 kilometras. Turiu eiti tiesiai, Draugams reikia sukti į kairę. Mūsų pirmosios skyrybos. Žinau, kad Jie „eis“ su manimi kartu, nors kojomis mins visai kitą kelią.
Ėjau viena tikrai ne vieną kartą – tame nėra jokių sunkumų. Tiesa, vienam eiti kiek sunkiau, nes nėra su kuo paplepėti. Bet Kelyje Tu niekuomet nebūni vienas – visuomet randi bendrakeleivių.
Liko tik 36 kilometrai.
Atkarpa tuštoka. Sutinku šiltukų porelę, su kuriais susipažinau ankstesniame žygyje. Pakolkas per lengva. Kur šiandien bus ta mano depresinė atkarpa?
16 kilometras. Geriu karštą arbatą atsirėmusi į pušį. Kvepia cinamonu. Pusiau Kalėdos miške. Be mandarinų.
Einu. Einu. Einu. Sutemsta. Jungiu Draugų įduotą „prožiką“, ieškodama rodyklių.
32 kilometras. Karšta grikių košė su plastmasiniu šaukštu girios pavėsinėj prilygsta Dievų maistui! Aplink tik juodas juodas miškas. Tamsu. Šviečia tik baltas baltas sniegas, nuspalvintas milijonu pėdučių ir žvaigždės.
Tiek daug ryškių žvaigždžių mačiau tik vidury dykumos Jordanijoje tamsią naktį. Einu užvertus galvą ir kaifuoju. Nenoriu nublūdinti nuo sužymėto Kelio, nes jeigu kas dabar paklaustų, kur randiesi, tai pasakyčiau prie tos žalios pušies…!
Einam kartu su šiltukų porele. Kartu eiti jaukiau tamsoje.
Juokiuosi, kad Jie yra „restikas ant kojų“, nes jų kuprinėse – tona maisto ir gėrimų. Visko Jie prisikrovę. Mano kuprinė tuščia. Joje tik antros kojinės, power bankas, vanduo ir AU maistas.
Einam. Snarglys bėga. Kojos lengvos. Plepam. Kažkam jau pradeda skaudėti. Vieni kitus pamotyvuojam.
43 kilometras. Suprantu, kad va čia pareina mano (NE)galiu depresinė atkarpa. Labai skauda.
Klausiu šiltukų porelės, ar turi jie tam restike, ką valgyt?
Bananas ir sūrio lazdelė baisiai pradžiugina skrandį, bet su kiekvienu skaudžiu žingsniu po savo mažom pėdom jaučiu kiekvieną akmenuką, medžio šaknį ir netgi pušies spyglius ant takelio. Dešinė koja lenkiasi sunkiai. Bet turiu gi kairę!
Yra tik Kelias, tikslas ir Blondinės Valius!
Labai skauda. Ir labai labai šalta. Tyliai einam. Jaučiu kaip kalenasi mano balti dantys. Šviesūs plaukai apšarmoję. Glaudžiu AU po striuke prie megztuko, jaučiu jo šiltą pilvuką. Šildau jį ir save tuo pačiu. Nukreipiu mintis nuo skausmo ir mintyse sau kaip mantrą kartoju: lengva, smagu, šilta, lengva, smagu, šilta.
Prisimenu draugų skambutį su arbata. Tiek nedaug beliko… Bet nei minutei savimi nesuabejoju.
Nes… turiu tikslą – nugalėti save. Šitą depresinę atkarpą turiu praeiti tam, kad pajusčiau tą nugalėtojo jausmą, dėl kurio čia šiandien atėjau.
Šiltukų porelė žodžiais apgaudinėja savo ir mano protą. Tiesiog tyliu, nes nebėra jėgų kalbėti. Giliau kvėpuoju ir koncentruojuos tik į jų kiekvieną žodį.
„Lengva. Lengva. Šilta. Šilta. Smėlis. Jūra. Debesėliai ir Alyvos…“. Žvengiu mintyse iš savęs, nes tikrai užuodžiu tą savo mylimų alyvų kvapą. Einu. Ir jaučiu, kad tai veikia!
Pradedam dainuoti, kad nukreiptume mintis nuo skausmo! Jarutis skamba šitoj girioj, o mes smagiai nusidainuojam. Skausmas ir šaltis mažėja. Kojos pamažu atsigauna. Jaučiu, kad einu lengviau, sparčiau ir mažiau skauda.
Šalia matau kitą žygeivį, Jam atrodo dar sunkiau nei mums. Bet jis eina! Link savo tikslo ir Tu Juo taip stipriai didžiuojies.
Nežinau, kurioj vietoj mes einam, nežiūriu kiek kilometrų dar liko. „Prožikas“ pamažu išsikrauna, bet mano Valius – NE.
Tikslas – sekantis punktas. Iki jo 5 kilometrai. Po jo teliks tik 2 iki manojo šiandienos tikslo.
Pasiekiam punktą! Ir… lieka tik stipri euforija su tais 2 saldžiais kilometrais – taip beprotiškai gera ir lengva dūšioj, norisi verkti, garsiai klykti ir cypaut!
Tu jau jauti, kad save nugalėjai! Nes savo depresinę atkarpą Tu kątik praėjai!
Jausmas, vertas kiekvieno nutipento net ir paties skaudžiausio žingsnio. Nes tik praaugę save, mes tampam didesi nei buvom! Eidami pramintu ir gerai pažįstamu taku, niekada nepatirsime nugalėtojų jausmo.
„Praeikit“ savo (NE)GALIU, kad suprastumėte, kokie esate beribiai… ne tik žygiuose!
Už tas akimirkas, kuriose mes jaučiamės SAVO ŠIRDIES ČEMPIONAIS!
Ar buvo lengva? Ne. Bet tai tik 5 labai sunkūs kilometrai iš 50.
Ar buvo verta? 100000 kartų taip!
Ar eisiu kada nors dar kartą? Tikrai taip!
Žygių organizatorius: https://trenkturas.lt/
