Lietuvos kariuomenė savo lėšomis sutvarkė jau trečią Pajuosčio dvaros sodybos Panevėžio rajone pastatą – dvaro ledainę. „Lietuvos kariuomenė labai pagarbiai elgiasi su paveldo pastatais, tvarkybos darbams jokių priekaištų neturime, – sakė vasario mėnesio pradžioje tvarkybos darbų priėmimo komisijos posėdyje dalyvavusi KPD Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus vyr. specialistė Rasuolė Kerbedienė. – Dar anksčiau, 2022 m., Lietuvos kariuomenės lėšomis sutvarkyti dvaro tarnų namas ir ūkinis pastatas. Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų batalionas įsikūręs Pajuosčio kaime, bataliono dislokacijos vieta ribojasi su dvaro teritorija. Kai tarpukariu, 1923-iaisiais Lietuvos valdžia Pajuosčio dvarą konfiskavo, jau tada į dvaro sodybą įsikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas. Naujos kareivinės buvo statomos dvaro teritorijoje. Sovietmečiu čia pastatytas ištisas karinis miestelis. Domėjomės, kam bus pritaikyta sutvarkyta dvaro ledainė. Lietuvos kariuomenė čia planuoja įrengti koplyčią maldai“.
Lietuvos kariuomenė sutvarkė du Pajuosčio dvaro sodybos pastatus
Dvaro ledainėje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 38797) atlikti šie tvarkybos darbai: įrengta alsuojanti nuogrinda, atlikti autentiško fasado sienų tinko, architektūrinių detalių konservavimo ir restauravimo darbai. Suremontuotos medinės perdangų sijos, stogo laikančios konstrukcijos, pagal ikonografiją restauruota stogo forma (atstatyta smaila skarda dengta forma) , restauruoti bei suremontuoti pirmojo ir antrojo aukšto išlikę langai ir durys, atidengtos buvusios langų angos. Ant mūrinio priestato restauruota buvusi medinių konstrukcijų aikštelė su turėklais, atliktas pirmojo ir antrojo aukštų patalpų vidaus sienų tinko remontas, angų ir durų angokraščių išorės tinko remontas, neišlikusių langų ir durų varčių remontas. „Pradžioje buvo svarstoma, ar dažyti ledainės fasadą. Tvarkybos darbų projekto rengėjas Rimas Grigas pasirinko puikų sprendimą – ir vidaus, ir išorės sienose paliktos sutvarkytos polichromijos atodangos“, – sakė R. Kerbedienė.
Iš dvaro istorijos
Pajuosčio dvaras ėmė kurtis XVI a. pabaigoje. XVI a. dvaras priklausė Komajevskiams, nuo 1592 metų – Sumorokovui, 1604 metų Jaroslavcams, vėliau Vizgirdoms, apie 1667 metus – Blinstrubams. Nuo XVII amžiaus pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė Meištavičių giminei. Petras Meištavičius, vesdamas Joaną Blinstrubaitę, Mykolo Blinstrubo ir Halškos Vizgirdaitės-Blinstrubienės dukterį, kaip žmonos kraitį gavo Pajuostį.
Kaip yra rašęs šio dvaro istoriją tyrinėjęs žinomas Panevėžio krašto kraštotyrininkas, buvęs Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Petras Juknevičius, paskutinysis šio dvaro savininkas buvo Aleksandras Meištavičius (1864–1943) – labai prieštaringa asmenybė. Jam teko užimti įvairias valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario Lenkijoje. 1892 m. jis vedė grafaitę Zofiją Korvin-Kosakauskaitę. Jie susilaukė 7 vaikų, bene žymiausias iš jų – kunigas, istorikas Valerijonas (1893–1982), parašęs keletą atsiminimų knygų. Vienoje iš jų – „Išnyko kaip dūmas“ – nemažai vietos skiria atsiminimams iš Pajuosčio laikotarpio.“ Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusių Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomų valstybių tarpusavio santykiai blogėjo. A. Meištavičius pabėgo į Lenkiją, kur užimdamas įvairiausius postus vykdė antilietuvišką politiką, – rašė P. Juknevičius. – Apleistą dvarą Lietuvos valdžia konfiskavo“.
Pajuosčio dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta, išplaukusi iš miškų, įteka į Nevėžį. Nukasus aukštą įkalnę, tarp Juostos ir Nevėžio besileidžiantys kalvos šlaitai sudarė taisyklingą keturkampį, jo viduryje stovėjo dvaras. Dvaro rūmų pastatas ne kartą degė, paskutinį kartą dvaro rūmų pastatą po 1830–31 metų karo atstatė Mykolas Meištavičius. Kambariai buvo dideli, aukštomis lubomis, tobulų proporcijų, galerija su kolonomis, apaugusi laukiniais vynuogienojais. Į kairę nuo įėjimo buvo erdvus valgomasis su portretais ant sienų. Čia stovėjo milžiniška Gdanske gaminta spinta, aukšti krėslai. Rūmų išplanavimas buvo anfiliadinis – eilė vienas į kitą atsiveriančių kambarių: kabinetas, žaidimų kambarys, didysis žydras salonas, mažasis salonas, miegamasis ir garderobas. Visur aukštos dvivėrės durys, aukštos, dviejų sieksnių lubos, kambariai apstatyti raudonmedžio baldais, tarp paveikslų buvo Jono Rustemo tapytų portretų – vaivados Tomo Vavžeckio, jo brolio Juozapo, Lenkijos armijos generolo, bei pastarojo dukters.
Pajuosčio dvaro rūmų stilius priklausė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokyklai, pasižymėjo klasikinėmis proporcijomis, ritmingu langų ir durų pasikartojimu. Prieš namą buvo augalais apsodintas kiemas, aukštų klevų ir maumedžių guoto padalytas į dvi dalis: viena skirta reprezentacijai, su gėlynais ir pievele, kurią apvažiuodavo vežimai, antra tolimesnė, atskirta nuo pastato medžiais, buvo skirta ūkiui su arklidėmis, tvartais. Pajuosčio parke augo šimtamečiai ąžuolai, liepos, įvairių rūšių pušys, amerikietiški klevai, auksaspalviai piramidiniai ąžuolai ir bukai, akacijos. Planuojant parką, panaudotas nelygus vingiuojančios Juostos slėnio reljefas ir tarp kalvelių bei jas juosiančių kelių sukurtas miškingas plotas. Pajuosčio dvarui priklausė apie tris tūkstančius dešimtinių laukų, pievų, miško. Buvo sukurti nauji, dideli, gražiai pastatyti palivarkai: Kurhanas, Trakiškis, Taruškos. Pagrindinis kelias iš Panevėžio ėjo pro visus palivarkus, o jo atšakos siekė kaimyninius kaimelius prie Nevėžio. Tiltas Pajuostyje pastatytas iš tašytų akmenų, paremtas dviem taurais.
Kultūros paveldo departamento informacija
