Metams baigiantis, reikia užbaigti ir atidėliotus darbus ir peržiūrėti rezultatus. Trečią kartą grįžtu į Japoniją, bet šįkart kelionių istoriją pradėsiu nuo kelių įdomių faktų.
Šiemet Shikansen’as arba Japonijos greitieji traukiniai (bullet train) mini 60 metų jubiliejų. Prieš tiek metų buvo atidaryta pirmoji linija sujungusi Tokiją ir Kiotą. 60 metų kelionių beveik kosminiu greičiu.
Japonija kosminių technologijų, inovacijų ir progreso šalis, kurioje (skaitykit įdėmiai) valstybės administracijos įstaigos tik šiemet atsisakė tokių laikmenų, kaip mūsų jau užmiršti floppy diskeliai. Žinau sunku tuo patikėti, bet tai faktas. Karas jiems buvo paskelbtas dar 2021, bet viskas kiek užtruko. Bėda, kad Japonijos valstybinėse įstaigose dirba daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie mėgsta biurokratiją ir nemėgsta naujovių. Dabar pabandykit prisiminti, praeitame amžiuje čiupinėtus floppikus, jei apskritai ką apie juos girdėjote.
Dar vienas įdomus faktas: Įžymioji Godzilla (Gojira) šiemet švenčia 70-metį. Ši pensininkė dar ne vieną vyriausybę suvaldytų, nors ir yra visais 5 metais vyresnė už vieną visiems mums žinomą pensininkę. Pradžioje Godzilla turėjo būti milžiniškas aštuonkojis.
Japonija, kaip ir visas pasaulis išgyvena turistų perteklių (overturism). Pirmą kartą lankydamasis prieš metus stebėjausi, kad turistų nedaug, dažnai metro būdavau vienintelis kitatautis vagone. Šiemet viskas pasikeitė kardinaliai. Turistų pilna visur.
Šį kartą, su visais lagaminais trenkiuosi iš Hanedos oro uosto į Shinagavos stotį, o iš ten – shikansenu į Kiotą. Perkant bilietą nereikia niekur skubėti, greitieji traukiniai tarp Tokijo ir Kioto kursuoja kaip metro, kas 10 – 15 min. Traukinyje sėdu dešinėje pusėje judėjimo kryptimi ir už keliolikos minučių, į mane pro langą jau žvelgia didingasis Fudzijama.
Kiote turiu nebaigtų reikalų, kuriuos šį kartą planuoju sutvarkyti. Visų pirma, tai Arashiyama bambukų miškas, į kurį nespėjau lankydamasis pirmą kartą.
Tūkstančio Tori vartų, tūkstančio šventyklų, tūkstančių bambukų ir daugiau nei tūkstantį metų Japonijos sostine buvęs Kiotas.
Arashiyama bambukų miškas
Natūralus Arašijamos bambukų miškas yra populiarus turistų traukos centras ir viena iš labiausiai fotografuojamų vietų Kiote, aišku po šventyklų. Mums nepratusiems prie tokių vaizdų tai tikra egzotika. Aukšti bambukų stiebai sukuria unikalią ir raminančią atmosferą. Vaikščiojant taku tarp bambukų, galima pasijusti tarsi atitrūkus nuo pasaulio. Galima, bet reikia ateiti anksti ryte, arba vėliau vakare, nes lankytojų tikrai netrūksta. Vėjas, pučiantis tarp bambukų, sukuria savotišką šlamantį garsą, kuris yra įtrauktas į „100 garsų, kuriuos būtina išsaugoti Japonijoje“ sąrašą.
Pasiekti bambukų mišką iš Kioto patogiausia traukiniu.
Pasivaikščiojus po mišką, galima palei Kacuros upę nukeliauti iki Togetsukyo tilto. Tiltas vienas iš žymiausių Arašijamos simbolių ir populiari turistų lankoma vieta, ypač rudenį, kai aplinkiniai medžiai pasipuošia spalvingais lapais arba pavasarį, kai žydi sakuros. Tiltas atrodo kaip medinis, iš dalies jis toks ir yra.
Nishiki turgus
Pačiame Kioto centre įsikūręs Nishiki turgus puiki vieta susipažinti su vietine kultūra, nupirkti dovanų, o gal apsipirkti. Istorinė turgavietė dažnai vadinama „Kioto virtuve“. Ji driekiasi siaura, apie 400 metrų ilgio dengta gatve, kurioje įsikūrę daugiau nei 100 parduotuvių ir prekystalių. Čia galima rasti įvairiausių maisto produktų, nuo šviežių jūros gėrybių ir marinuotų daržovių iki tradicinių Kioto saldumynų ir virtuvės reikmenų ir populiarių drabužių parduotuvių.
Fushimi Inari Taisha šventykla
Į šią šventyklą sugrįžtu jau antrą kartą, bet ji to tikrai verta. Pirmą kartą labai skubėjau, todėl negalėjau praeiti viso beveik 5 km. tako. Užtat dabar neskubėdamas galėjau pasimėgauti pasivaikščiojimu.
Gion Kyoto senamiestis iš geišos arba Geiko
Kyoto senamiestis garsus savo tradiciniais mediniais pastatais ir čia dar dirbančiomis geišomis arba Geiko. Pirmoje dalyje rašiau, kad daugelyje gatvelių draudžiama fotografuoti, šiuo metu draudimai dar sugriežtinti, nes ne visi turistai supranta, kad persekiodami geišas kartais peržengia bet kokias padorumo ir sveiko proto ribas. Šioje kelionėje man pasisekė jas irgi pamatyti, o visas veiksmas leido suprasti, kad sugriežtinimų tikrai reikia.
Prieš vieną iš privačių gatvelių sustojęs juodas mikroautobusas tamsintais stiklais, į kurį iš gatvelėje esančio restorano ateina ir sėdasi geišos. Sustojęs taip, kad pilnai užstotų siaurą gatvelę. Sunku vaizdžiai nupasakoti, kaip atrodo pro visus plyšius tarp mikroautobuso ir namo sienų besibraunantys turistai su telefonais, nepaisantys jokių draudimų ir raginimų pasitraukti, tam, kad nufotografuotų einančią geišą. Žiūrėti į tą balaganą buvo graudu ir gėda.
Nijo pilis, čia jums ne kokie Valdovų rūmai, nei gobelenų, nei aukso, nei prabangos… Vien japoniškas santūrumas, kur viskas slepiasi detalėse ir jų pateikime. Įdomus faktas:
Jei žiūrėjote serialą „Shogun“ (jei nežiūrėjote – tai labai rekomenduoju), tai jei žiūrėjote, vieno pagrindinių veikėjų Yoshii Toranaga herojus sukurtas remiantis Nijo pilyje valdžiusiu ir vėliau Edo miestą, dabartinį Tokiją įkūrusiu vienu garsiausių ir gerbiamiausių karvedžių Tokugawa Ieyasu.
Lapkritį pilis šventė įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą trisdešimtmetį.
Nijo pilis – tai įspūdinga lygumos pilis Kiote. Žinoma, mes visiškai kitaip įsivaizduojame pilį, mes daug ką apie Japoniją įsivaizduojame klaidingai. Pilis buvo pastatyta tarp 1601 ir 1626 metų.
Pagrindinis pilies pastatas Ninomaru rūmai, garsėja savo prabangiu interjeru, dekoru ir sudėtingais medžio raižiniais. Čia galima pamatyti įspūdingas sales, kuriose buvo priimami aukšti svečiai. Rūmuose yra garsiosios „lakštingalų“ grindys, kurios vaikštant čirpia, taip apsaugodamos nuo įsibrovėlių.
Prieš įeinant būtina nusiauti batus, viduje draudžiama fotografuoti.
Šalia rūmų yra įspūdingas tradicinis japoniškas sodas su tvenkiniais.
Metas keliauti į Tokiją
Daugiau lankytinų vietų Kiote rasite čia:
Japonijos imperatoriaus rūmai
Pačiame Tokijo centre įsikūrę imperatoriaus rūmai yra dabartinė Japonijos imperatoriaus rezidencija, Tai didžiulis kompleksas, užimantis buvusios Edo pilies teritoriją. Nors didžioji dalis rūmų yra uždara visuomenei, kai kurios teritorijos, įskaitant Rytų sodus, yra atviros lankytojams.
Rytų sodai (Kokyo Higashi Gyoen) – vienintelė didelė rūmų teritorijos dalis, atvira visuomenei ištisus metus. Čia galima pamatyti Edo pilies griuvėsius, įskaitant akmeninius pamatus, vartus ir sargybos bokštelius. Taip pat čia yra Imperatoriškasis muziejus su meno ir istorijos eksponatais.
Sodų lankymas visiškai nemokamas, o pats sodas yra fantastiško grožio.
Patekti į pilį galima tik iš anksto užsiregistravus, registruotis galima tik tai pačiai dienai, todėl patariu tą daryti kuo anksčiau ryte.
Tokyo tower – Eifelo bokšto brolis
333 metrų aukščio ryšių ir apžvalgos bokštas, iki Tokyo sky tree pastatymo, tai buvo aukščiausias statinys Japonijoje. Nors dabar ir nebėra aukščiausias, vistiek išlieka vienu dažniausiai sutinkamų Tokijo simbolių. Bokšto dizainas tikrai buvo įkvėptas Eifelio bokšto. Bokšte yra dvi apžvalgos aikštelės 150 m. aukštyje ir 250 m..
Bilietus į Tokyo tower rekomenduoju pirkti internetu, geriausia iš anksto, nes tai pačiai dienai bilietų gali nebūti.
Trečia kelionė baigėsi, bet tikrai dar bus ketvirta.
Daugiau lankytinų vietų ir praktinių patarimų ruošiantis keliauti į Japoniją rasite čia:
Pasivaikščiojimas po Asakusa ir Shibuya rajonus.