Kauno Senamiestyje (Vilniaus g. 31) esančioje Dominikonų vienuolyno ansamblio Dievo kūno bažnyčioje (unikalaus kodas Kultūros vertybių registre 22358) baigtas tvarkyti architektūriniu sprendimu išsiskiriantis pietinis fasadas. Fasado šonuose išsidėstę du kvadrato plano bokšteliai ir tinkuoto plytų mūro frontonas suteikia bažnyčiai išdidumo bei išskirtinio puošnumo. Fasado plokštumoje išlikusi autentiška akmeninė mozaika „Kristaus galva“, sukurta 1932-1934 m. Jos autoriai – skulptorius Juozas Mikėnas (1901-1964) ir tapytojas, grafikas, mozaikininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius (1910-1990).
Fasado tvarkybos darbų metu buvo atidengtas įrašo fragmentas „ Garnison – Kirche“, kurį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pripažino Dievo kūno bažnyčios vertingąja savybe. Pareikalauta įrašo fragmentą „ Garnison – Kirche“ išsaugoti.
Dominikonų vienuolyno ansamblio Dievo kūno bažnyčios pietinio fasado tvarkybos (restauravimo, remonto) darbų projektą parengė atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Asta Prikockienė, darbų vadovas – atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Jonas Slušnis.
Dievo kūno bažnyčia priklauso Dominikonų vienuolyno ansambliui, turinčiam archeologinį, architektūrinį, dailės, istorinį ir sakralinį vertingųjų savybių pobūdžius. Pagal istorinius duomenis, sklypas, kuriame šiuo metu išsidėstęs Dominikonų vienuolyno ansamblis, 1631 m. priklausė karališkajam sekretoriui Dominykui Narkevičiui. Vėliau sklypas kartu su namu buvo užrašyti dominikonams. 1641 m. Upytės maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis atidavė dominikonams greta stovėjusius pastatus. Apie 1678 m. šiame sklype imtas kurti dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. 1682-1690 m. bažnyčios statybos užbaigimo ir interjero įrengimo darbams vadovavo architektas Pjetras Putinis (1633-1699).
Kaip rašoma Vytenio ir Junonos Almonaičių knygoje „Kauno senamiestis“, matyt, XIX a. pradžioje ši bažnyčia buvo viena iš reprezentatyviausių Kaune, nes būtent čia 1812 m. surengtos iškilmės formaliai atkurtos LDK prisijungimui prie Varšuvos kunigaikštystės paminėti. Pasibaigus 1812 m. karui iš bažnyčios liko tik sienos. Vėliau ji buvo atkurta ir veikė iki 1845 m., kuomet caro įsakymu bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. 1862 m. šalia pastačius Gubernijos gimnaziją, vienuolyne įrengto mokytojų butai, o bažnyčia pertvarkyta į mokinių stačiatikių cerkvę.
1863-1866 m. bažnyčios išorė pakeista: užstatytas aukštas, cerkvėms būdingų formų bokštas. 1919 m. bažnyčia grąžinta katalikams, atlikta dalinė rekonstrukcija, bažnyčiai suteiktas Švč. Sakramento titulas. 1965 m. bažnyčia pritaikyta kino teatrui ,,Santaka“, kuris veikė iki 1990 m. Interjeras buvo taip pakeistas, jog viduje daugelis net nesuvokdavo, jog čia bažnyčia. Šiuo metu bažnyčia priklauso Kauno arkivyskupijos kurijai.
Vienuolyno name po Antrojo pasaulinio karo buvo vyskupijos kurija ir butai. Šiame pastate 1919 – 1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis (1860 – 1930) bei 1920 – 1922 m. rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius (1882-1954).
Kultūros paveldo departamento informacija