Vasario 2-oji Lietuvoje ypatinga diena, kai susipina senosios pagoniškos tradicijos ir krikščioniškos šventės prasmės. Tai diena, kurią minime kaip Grabnyčias, Perkūno dieną bei Kristaus Paaukojimo šventę. Kiekviena iš šių švenčių turi savo simboliką, apeigas ir prietarus, kurie atskleidžia lietuvių tautos tradicijas bei gamtos stebėjimo išmintį.
Grabnyčios – ugnies ir apsaugos simbolis
Grabnyčios – tai diena, kai bažnyčiose šventinamos vadinamosios graudulinės arba grabnyčių žvakės. Jos laikomos ypatingomis ne tik dėl religinės reikšmės, bet ir dėl magiškų galių, kurios padeda apsaugoti nuo audrų, ligų bei nelaimių.
Užėjus perkūnijai ar gamtos stichijoms, šios žvakės būdavo uždegamos ir statomos ant palangės ar kitoje matomoje vietoje, tikint, kad jos apsaugos namus nuo piktų jėgų. Be to, su šventintomis žvakėmis būdavo buriama.
Būrimai su žvakėmis:
- Jei uždegtos žvakės liepsna krypdavo į trobos vidų, tikėta, kad laimė neišeis iš namų.
- Jei liepsna kryptelėdavo durų link, tai reiškė, jog gali ateiti nelaimė arba kas nors iš namiškių gali greitai mirti.
Grabnyčių žvakė buvo laikoma ne tik religine apsauga, bet ir simboliniu šviesos bei apsivalymo ženklu.
Perkūno diena – gamtos jėgų pagarbinimas
Perkūno diena – tai senojo lietuvių tikėjimo šventė, skirta dievui Perkūnui, kuris buvo laikomas griaustinio, ugnies ir teisingumo dievu. Vasario 2-oji buvo laikoma pavasario pranašu. Tikėta, kad nuo šios dienos prasideda gamtos atbudimas.
Liaudies išmintis gausi ženklų, susijusių su šia diena:
- Saulėta Grabnyčių diena: Jei ši diena būdavo saulėta, tikėta, kad pavasaris bus ankstyvas, tačiau vasara gali būti lydima dažnų perkūnijų.
- Sniegas ant stogų: Jei ant stogų dar daug sniego, tai pranašauja vešlias pievas vasarą.
- Vėjuota diena: Vėjuotas oras vasario 2-ąją reiškė, kad pavasaris bus vėluojantis, o ūkininkams gali trūkti pašaro.
Perkūnas simbolizavo ir gamtos jėgų harmoniją bei atsinaujinimą. Todėl ši diena buvo laikoma tinkama ne tik gamtos stebėjimui, bet ir dvasiniam apsivalymui.
Kristaus Paaukojimo šventė – dvasinis atsinaujinimas
Kristaus Paaukojimo šventė, kuri sutapatinta su Grabnyčiomis, turi gilią krikščionišką reikšmę. Pasak Biblijos, Juozapas ir Marija keturiasdešimtąją dieną po Jėzaus gimimo atnešė savo pirmagimį sūnų į Jeruzalės šventovę, kad jį paaukotų ir pašvęstų Viešpačiui. Tai buvo Mozės laikais duotas įstatymas, kurio jie laikėsi su nuolankumu ir pagarba.
Grabnyčių žvakių šventinimas šioje šventėje simbolizuoja Kristų kaip „Šviesos pasauliui“ atnešėją. Uždegant šias žvakes, tikima, kad jos ne tik apšviečia tamsą, bet ir atneša dvasinį apsivalymą bei ramybę.
Liaudies išmintis ir gamtos stebėjimas
Grabnyčių diena buvo ne tik religinė šventė, bet ir svarbus gamtos stebėjimo metas. Žmonės žiūrėdavo, kaip elgiasi gyvūnai, kokie orai bei kiti gamtos reiškiniai.
Liaudies pastebėjimai:
- Jei gaidys nuo stogo „gaudo“ varveklių lašus, tai pavasaris jau arti.
- Nubalusi beržų tošis – gamta ruošiasi atbudimui.
- Jei šią dieną girdisi pirmieji paukščių balsai, tai pavasaris bus greitas ir dosnus.
Grabnyčios: kur susipina senoji lietuvių tradicija ir krikščioniškasis paveldas
Paveldo ir tradicijų išsaugojimas
Nors dabartinė visuomenė retai giliai susimąsto apie senąsias tradicijas, Grabnyčios ir Perkūno diena išlieka svarbios kaip kultūrinis bei dvasinis paveldas. Tai puiki proga prisiminti protėvių išmintį, stebėti gamtos ženklus ir sugrįžti prie dvasinio susikaupimo.
Grabnyčių žvakių užžiebimas šiais laikais gali simbolizuoti ne tik apsaugą nuo gamtos stichijų, bet ir viltį, šviesą bei ramybę žmogaus gyvenime.
