Kėdainiai nuo XVII a. žinomi kaip vienas tautiškai margiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Čia gyveno lietuviai katalikai, rusai stačiatikiai, škotai evangelikai reformatai, vokiečiai evangelikai liuteronai. Be abejo, įsikūrus laisvajam uostui, plečiantis turgams, randantis reguliarioms mugėms, į miestelį atsikėlė ir žydai judėjai. Jų įsikūrimo Kėdainiuose data varijuoja nuo XIV iki XVII amžiaus, o tikslios žinios mus pasiekia su lauko etmono Kristupo Radvilos 1627-ųjų dokumentu, kurioje suteikiama teisė Kėdainiuosi įsikurti svetimšaliams, tarp jų ir žydams, bet tik doriems ir gero elgesio.
Žydai Kėdainiuose oficialiai galėjo kurtis aplink Senosios rinkos aikštę, kuri XVII a. jau nebebuvo tokia svarbi prekybai. Tiesa, nepaisydami nurodymų, žydai mieste kūrėsi ir kitur, bet pagrindinis žydų centras ėmė formuotis apie Senąją rinką. Šis tankiai apstatytas kvartalas tarp Nevėžio ir Smilgos upių imtas vadinti Paeismilgiu arba tiesiog Žydiškąja rinka. Žydai miestelį vadino Keidan, o posakis „Ich bin Keidaner“ (jid. „aš esu kėdainietis“) su dideliu pasididžiavimu iki šiol skamba iš kiekvieno žydo, kilusio iš Kėdainių. XIX a. pabaigoje žydai sudarė apie 60 proc. Miestelio gyventojų. Kaip ir kitur, jie vertėsi amatais, prekyba, žemės ūkiu. Žydai buvo kalviai, staliai, batsiuviai, siuvėjai, kepurininkai, vežėjai, daržininkai. Jie pirmieji į Kėdainius atvežė agurkus, augino kitas daržoves, o nutiesus geležinkelį – vežė savo derlių į Rygą ar Liepoją. Žemės ūkio mokėsi specialiose fermose, o įgyti įgūdžiai padėjo jiems vėliau – išvykus į Pažadėtąją Žemę ir įsikūrus ten kibucuose.
Žydų ir lietuvių didelė draugystė nesiejo, tačiau pas žydus pirkti visuomet būdavo maloniau: jie aptarnaudavo mandagiai, su šypsena, kantriai, neretai duodavo ir bargan. Lietuviai taip pat labai pasikliaudavo žydais barzdaskučiais, felčeriais, teikusiais medicinines paslaugas, nes jų švelnus elgesys ar meilus žodis labai palengvindavo sergančiųjų kančias.
Tiek trumpai apie ilgą ir gausią žydų įsikūrimo Kėdainių štetle istoriją, o dabar pabandykime atrasti „gyvus“ žydų istorijos pėdsakus mieste.
Pirmoji ekspozicija, kurią būtina pamatyti visiems, besilankantiems šiame mieste yra maketas – instaliacija „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose”. Būtent šiame amžiuje Kėdainiai buvo tapę stipriu kultūros, meno, prekybos centru, kuriame kartu sugyveno skirtingos religinės ir tautinės bendruomenės. Makete su XVII a. statiniais ir gatvėmis veikia septyni personažai šeši skirtingoms bendruomenėms atstovaujantys žmonės ir šuo. Kiekvieną jų pastatę prie įvairių objektų galima pasiklausyti autentiškų pasakojimų apie tuos objektus, tikrus įvykius, reiškinius, netgi prietarus. Įdomu pasiklausyti ne tik žydų bendruomenės atstovo Leibos istorijų, ne tik visų personažų įspūdžių apie žydus, bet ir kitų pasakojimų. „Šalom. Esu žydas – kėdainietis Leiba Levkovičius Mano senelis Izaokas Levkovičius su Jo Šviesybe kunigaikščiu Kristupu Radvila susitarė, kad 3 metams už 900 kapų grašių mūsų šeimai jis išnuomoja Kėdainių miesto mokesčių ir muito rinkimo teisę. Mieste mūsų dabar gyvena 64 šeimos”, pasakoja žydų bendruomenės atstovas. Kad ši istorija (kaip ir kitos) nėra laužta iš piršto, galima įsitikinti toje pačioje salėje: ant sienos kabo minėtojo Kristupo Radvilos 1624 metų sutarties su žydu Izaoku Levkovičiumi, kuriam buvo leista rinkti turgaus mokesčius, kopiją. 
Antroji mus dominanti salė yra skirta jau XVIII-XX a. religinėms bendruomenėms. Joje šalia žydų amatininkams, prekybininkams, dvasininkams skirtų stendų yra ir garsiojo Kėdainių sinagogų komplekso vizualizacija. Išlikę pastatai bus šiame maršrute, o vizualizacijoje galima pamatyti, kaip kompleksas atrodė iki Antrojo pasaulinio karo.
Na ir trečioji interaktyvi instaliacija yra pačioje paskutinėje salėje: ten, atsidūręs uždarame siaubo kambaryje, patenki į duobę. Iš trijų pusių tave apsupa žmonės su Dovydo žmonėmis atlapuose. Staiga pasigirsta komanda ir kažkas, kieno matosi tik kerziniais batais apautos kojos, paleidžia šūvių pliūpsnius. Supusieji žmonės krenta ir lieka tik barzdotas senukas, vaikas ir pagyvenusi moteris, nukreipę į tave gilius klausiančius žvilgsnius. Netrukus nebelieka ir jų, o kojas ten aukštai pakeičia žydų antkapiai.
ŽYDIŠKI PĖDSAKAI – NE VIEN ŽYDŲ KVARTALE
Iš muziejaus Didžiąja gatve keliausime Senosios gatvės link. Sankryžoje su Senąja gatve mūsų laukia net trys „žydiški“ objektai.
Tiesiai priešais akis pamatysite kavinę „Beneto karčiama“. Tai škoto Jurgio Beneto namas, pastatytas dar XVII a. ir nuolat keliavęs iš rankų į rankas. Tarpukariu dalyje šio namo veikė žydo Bencelio Feingoldo manufaktūros parduotuvė. (Senoji g. 7, Kėdainiai)
5-1,2,3 B. Feingoldo parduotuvė buvusiame Beneto name. Buvęs Beneto namas dabar
Žvilgtelim kairėn – Senosios gatvės tolumoje šviečia pastatas, panašus į sinagogą.
- Senoji gatvė Kėdainiuose
Taip, tai ji, bet mes kol kas ten nesukam, o užmetam akį dešinėn į vieną žymiausių Kėdainių senamiesčio pastatų. Tai – buvęs škotų pirklio Šiglio namas (Didžioji g. 7, Kėdainiai), režisieriaus Felikso Pulausko iniciatyva papuoštas 103 miestelėnų fotografijomis. Šiame name tarpukariu veikė Žydų liaudies bankas, o jo pirmame aukšte – M. Levino galanterijos parduotuvė ir kirpykla.
Kitoje Didžiosios ir Senosios gatvių sankryžos pusėje, kur dabar įsikūrusi „Senamiesčio kepyklėlė“, XX a. pirmoje pusėje veikė garsi Ch. Gurvičiaus vaistinė, kaip reklamose skelbė „pirmoji seniausia vaistinė Lietuvoje“. Tai, tikriausiai, nėra tiesa, bet verslininkai nebūtų verslininkai, kad savo klientų neviliotų garsiais šūkiais ir išmoningomis reklamomis. Šalia esančioje pastato dalyje, kurios frontone šviečia Dovydo žvaigždė, veikė žydo M. Ratnero geležų parduotuvė. (Didžioji g. 3, Kėdainiai).
Didžiosios rinkos aikštėje, pagrindinę Kėdainių miesto aikštėje, kurioje vykdavo didžiausi turgūs, kurioje įsikūrusi miesto rotušė, o už buvusių prekybinių pastatų kyla Evangelikų reformatų bažnyčia, ir kurioje niekada svarbaus vaidmens nevaidino žydai, vis tik galime atrasti keletą su žydais susijusių pastatų.
Apžvelgus aikštę tolimiausioje jos kraštinėje Radvilų gatvėje matosi tamsiai raudonas pastatas (Radvilų g. 5, Kėdainiai). Tai – buvęs miesto burmistro, magistrato teismo tarėjo škoto Jurgio Andersono XVII a. statytas namas, kurį amžiaus pabaigoje jis perleido žydams. Žydams šis pastatas priklausė ir tarpukariu.
Kitas mums įdomus pastatas – baltas dviaukštis namelis, esantis Didžiosios Rinkos a. 11. XVII a. antroje pusėje statytame name prieš karą veikė žydui spaustuvininkui Šmueliui Eidesui priklausiusi iškabų dirbtuvė. Dabar ten įsikūrė vienas iš Mikalojaus Daukšos bibliotekos skyrių.
Vieni gražiausių Didžiosios rinkos aikštės pastatai – raudonasis ir geltonasis, irgi vienu metu priklausė žydams.
Raudonąjį (Didžiosios rinkos a. 6, Kėdainiai) 1686 metais pastatė Kėdainių vaitas Juozapas Budrevičius, jis namo dalį nuomojo, pirmame aukšte buvo įrengta smuklė. Nuo XVIII a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo namas buvo žydų nuosavybė. Per karą šis namas sudegė, buvo atstatytas jau ne toks, o savo pirminį vaizdą įgavo tik po 1980-ųjų rekonstrukcijos. Dabar šis namas vadinamas Stiklių namu.
Geltonasis (Didžiosios Rinkos a. 4, Kėdainiai) namas 1686 metais buvo pastatytas Kėdainių magistrato pareigūno Stanislovo Paleckio. Jis namą išnuomojo žydui Levekui Chilelievičiui, kuris pirmame aukšte įkūrė smuklę, o gyveno antrame aukšte. Vėliau šis namas kelis kartus keitė savininkus ir nuomininkus. Žydams šis namas priklausė nuo XVIII a. antros pusės iki Pirmojo pasaulino karo, kuomet, kaip ir jo raudonasis kaimynas, sudegė. Atstatytas buvo be frontono, o autentiškas formas įgavo irgi po paskutinės rekonstrukcijos.
Palikime šiuos pastatus. Užmeskime akį į siaurą tarp jų vedančią gatvelę su vartais. Raudonų plytų pastatai abipus Kranto 2-osios gatvės irgi prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė žydams prekybininkams.
Galite įlįsti į šią gatvelę ir keliaudami ja pasiekti Džiazo arba Paeismilgio gatves, bet aš siūlau pasirinkti kitą maršrutą ir kokius porą šimtų metrų paėjėti Česlovo Milošo gatve palei upę, o į Kranto 2-ąją sugrįžti vėliau.
Poetas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas gimė Kėdainių krašte. Jis turi Pasaulio tautų teisuolio titulą, jau vien dėl to jo asmenybė ir jo vardu pavadinta gatvė įdomi žydų paveldą tyrinėjantiems žmonėms.
Tačiau Č Milošo gatve pravartu paėjėti ir dėl ten veikusios žydams Š. Movšovičiui ir N. Kaganui priklausiusios spaustuvės (Č. Milošo g. 5, Kėdainiai). Šiame 1923 m. statytame name carinėmis spausdinimo mašinomis ir vokišku linotipu buvo spausdinamos brošiūros, blankai, vizitinės kortelės, knygos lietuvių, jidiš, hebrajų kalbomis. 1923-1940 metais čia buvo spausdinami Lietuvos žydams labai svarbūs Talmudo aiškinimai, Lietuvos istorijos ir matematikos vadovėliai žydų mokykloms, lietuviškų dainų rinkinėlis hebrajų kalba. Užėjus sovietams, spaustuvė buvo nacionalizuota, vėliau iškelta į Josvainių gatvę.
O dabar sukam į „džiazovą“ Džiazo gatvę, skirtą pažymėti džiazo festivaliams. Džiazas Lietuvoje yra labai svarbus muzikos žanras, turbūt esat girdėję ir garsių žydų tautybės muzikantų iš Lietuvos (pvz. Viačeslavas Ganelinas), ir apie tarptautinius džiazo festivalius, kurie įvairiuose miestuose vyksta kone kas mėnesį (Kėdainių džiazo festivalis vyksta rugpjūtį), o va džiazui skirta gatvė – vienintelė tokia Lietuvoje.
Iš Džiazo gatvės Kranto 2-ąja paėjėkime iki Paeismilgio gatvelės, kuria pasukus į kairę ateisime iki Senosios rinkos aikštės.
SENOSIOS RINKOS AIKŠTĖ – ŽYDŲ VIEŠO IR DVASINIO GYVENIMO CENTRAS
Senoji rinka – vieta, kur į Kėdainius atvykę žydai įsikūrė pirmiausia (pamenate Leibos iš muziejaus pasakojimą?). Kadaise čia vykdavo turgūs, bet XVII amžiuje, kuomet į Kėdainius atsikraustė žydai, pagrindiniai turgūs buvo perkelti į Didžiają rinką. Senoji nebebuvo tokia svarbi, todėl čia ir buvo leista kurtis žydams. Ilgai nelaukę jie čia pasistatė ir medinę sinagogą.
Religinis Kėdainių žydų gyvenimas buvo labai aktyvus, turiningas ir svarus visoje Žemaitijoje. Kėdainių žydai užėmė aukštą poziciją Lietuvos žydų gyvenime, čia atsikraustė garsi rabinų Kacenelenbogenų giminė, kurių dėka į Kėdainius atvažiavo mokytis septynerių metų Elijahu Zalmanas, būsimasis Vilniaus Gaonas. Kiek metų čia mokėsi mažasis Elijahu nėra tiksliai žinoma, tačiau iš Kėdainių jis parsivežė sau žmoną Chaną Libaitę. Anot vienų pasakojimų, Elijahu nusižiūrėjo jo būsto šeimininkas, turtingas pirklys Leibas ir sutuokė su savo dukra jį dar trylikmetį. Kiti pasakoja, kad Vilniaus Gaonas vedė jau būdamas brandesnis, aštuoniolikmetis, o jo žmona Chana – visai ne pirklio, o rabino Libo dukra. Kaip ten bebūtų, Vilniaus Gaonas mokėsi Kėdainiuose (galbūt mokykloje prie minėtos sinagogos) ir jo žmona – kėdainietė, o tai šiais – Gaono – metais yra itin aktualu ir svarbu. Ilgą laiką ant vienos iš Kėdainių sinagogos kabėjo Vilniaus Gaonui skirta atminimo lenta, tačiau pastaruoju metu ji nuimta ir neaišku, kada, kur ir ar išvis atsiras.
Sudegus medinei sinagogai jos vietoje atsirado kita, jau mūrinė, išlikusi iki mūsų dienų. Rinkos aikštėje ji iškart krinta į akis. Didelė, geltona, su stoglangiais ir šiek tiek parūdijusiu stogu, jau laukianti remonto. Jos fragmentą matėme, kuomet žiūrėjome į šią aikštę nuo Senojoje gatvėje esančios Beneto karčemos. Šiuo me tu čia veikia Kėdainių dailės mokykla.
Šiek tiek vėliau, jau XIX-ame amžiuje šalia Didžiosios sinagogos buvo pastatyta ir Mažoji, davusi pradžią sinagogų kompleksui. Kam jos prisireikė? Mažoji sinagoga buvo patogesnė naudoti, ji buvo kūrenama, todėl čia buvo galima melstis ir žiemą. Lietuvoje gana dažnai sinagogos buvo skirstomos į vasarines ir žiemines, greičiausiai taip skirstė ne patys žydai.
Mažojoje sinagogoje dabar įsikūręs Daugiakultūris centras, kuriame vyksta įvairūs renginiai. Čia yra ir nedidelė žydams skirta ekspozicija, kurią galima aplankyti įsigijus bilietą.
Sinagogų komplekse į akis krinta meninė instaliacija – trikampė metalinė surūdijusi konstrukcija, prikrauta akmenų, o jos viduryje – kiaurai veria viską matančios akies žvilgsnis. Instaliacija atrodo įspūdingai, o priėjus arčiau pamatai, kad akies vyzdys sudarytas iš daugybės šovinių tūtelių. 2076 – tiek jų instaliacijoje, tiek Holokausto aukų pagerbta šiuo paminklu. Instaliacija vadinasi „Šoa. Ich bin Keidaner“ (Holokaustas. Aš esu kėdainietis).
Seniau šioje vietoje stovėjo mėsininko (ritualinio skerdiko) namelis. Ritualinis skerdikas, šochetas (hebr.) arba rieznikas (jidiš), buvo viena svarbiausių pareigybių štetle: tik jis mokėjo ir galėjo tinkamai paskersti gyvulius ir paukščius košeriniam žydo stalui.
Visą kompleksą juosė tvora su vartų arka, virš kurios laiką hebrajiškai skaičiavo saulės laikrodis. Vartai, skerdiko namelis ir pirtis buvo sugriauti, karo metu čia kurį laiką veikė ir getas. Šioje vietoje ir pastatytas minėtas paminklas Kėdainių krašto žydams, žuvusiems per Holokaustą.
Iš Senosios rinkos aikštės pro dar vieną paminklą Holokausto aukoms – 2017 metais įrengtą memorialą nužudytiems Europos žydams atminti (autoriai – „San Donato Group“), Peismilgio gatve pasieksime Žydų gatvę.
Atsisukę atgal žvilgsniu nulydime Mažąją sinagogą
PAEISMILGIO, ŽYDŲ IR SMILGOS GATVIŲ AKCENTAI
Ir čia pat pamatome seną Žydų gatvelę su tipiškai žydiškais raudonų plytų pastatais.
Jos gale – vienas svarbiausių Kėdainių žydiškojo paveldo objektų: gyvenamasis namas (Žydų g. 2, Kėdainiai) su prieangiu, skirtu švęsti žydišką Sukoto (arba Palapinių) šventę. Tai unikalus pastatas, tokių Lietuvoje yra vos vienas kitas, gaila, kad jis apleistas ir kurį laiką laukiantis pirkėjo.
Per Sukotą žydai paprastai kieme stato palapines be stogo (stogą dengia palmių lapais taip, kad matytųsi dangus ir žvaigždės), jose valgo, švenčia ir miega. Šia švente žydai mini išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir prisimena 40-ties metų klaidžiojimą dykumoje, kuomet žydai miegojo palapinėse ir meldėsi po atviru dangumi. Lietuvoje palapinėse rudenį būdavo šaltoka švęsti ir miegoti, todėl kartais palapines pakeisdavo tokie va stacionarūs prieangiai ar priestatai su nuotraukoje matomu pakeliamu stogu ar jo dalimi.
Priešais šį namą plytintis sklypas (Žydų g. 3) – vieta, kur kadaise buvo viena iš minėtų žydams priklausiusių ir neišlikusių spaustuvių.
Iš Žydų gatvės išėję į Smilgos gatvę už keliasdešimt metrų pamatysime baltą kol kas vis dar remontuojamą pastatą – Turtingųjų amatininkų ir mėsininkų sinagogą (Smilgos g. 5a, Kėdainiai) Anksčiau šis pastatas buvo ryškiai geltonas, būtent ant jo kabėjo Vilniaus Gaonui skirta atminimo lenta. Sako, kad XVIII a. čia stovėjo mūrinis gyvenamasis namas, kas žino, gal mokydamasis čia ir gyveno mažasis Elijahu Zalmanas, būsimasis Vilniaus Gaonas.
O kaip ir kodėl čia 1870 m. atsirado sinagoga? Anot pasakojimų, XIX a. beaugant Kėdainių žydų bendruomenei ir stengiantis visiems sutilpti į Didžiąją ir Mažąją sinagogas, turtingesnei bendruomenės daliai ėmė nebepatikti melstis vienoje patalpoje su prasčiokais. Taip kilo mintis pasistatyti sau atskirus maldos namus. Turtingas siuvėjas Ilja Vilneris skyrė lėšų ir čia buvo pastatyti nauja klasicistinių bruožų turinti sinagoga, ilgainiui įgavusi Turtingųjų amatininkų ir mėsininkų sinagogos pavadinimą. Jos interjerą ir medinį priestatą sunaikino naciai, o sovietai pabaigė bjauroti pristatydami neišvaizdų mūrinį priestatą.
Smilgos gatvėje, šalia sinagogos, matomas rausvas pastatas (Smilgos g. 7, Kėdainiai)
Nuo 1731 m iki Antrojo pasaulinio karo namas buvo žydų nuosavybė. Tarpukariu pirmame jo aukšte veikė kepykla ir Kėdainių rabinų mokykla. Dabar rekonstruoto namo pirmame aukšte veikia parduotuvė, antrame aukšte yra gyvenamosios patalpos. Šalia šio namo – dar vienas su žydų paveldu susijęs pastatas (Smilgos g. 9, Kėdainiai)
XVII a. statytas namas priklausė Kėdainių magistrato teismo suolininkui Jonui Chilmanavičiui, vėliau jis perleido savo sūnui. Po 1760 metų gaisro, kuomet pastatas buvo stipriai nuniokotas, jo savininkais iki pat Antrojo pasaulinio karo tapo žydi. Pirmame aukšte veikė smuklė ir krautuvė, antrame aukšte šeimininkai gyveno.
Pro vartus praeiname į atvirą sklypą ir sugrįžtame į Didžiąją gatvę. Pora dešimčių metrų į dešinę – ir mes atsiduriame vėl priešais Kėdainių krašto muziejaus pastatą. Turintys ūpo dar gali nukeliauti iki senojo kino teatro pastato (Didžioji g 25, Kėdainiai), priklausiusių Ettai Bergerienei, buvusios Taikos teisėjo teismo kameros (Didžioji g. 41, Kėdainiai), kuri teismu iš arklidžių virto žydų brolių Gellų dėka, ar iki pat Josvainių g., kurios pradžioje žydas fotografas Meiras Jofė turėjo savo foto studiją: dauguma XX a. pradžios Kėdainių nuotraukų daryta būtent jo. Pasivaikščioję po Didžiąjją gatvę grįšime į automobilį ir toliau keliausime juo.
KĖDAINIŲ ŽYDŲ KAPINĖS
Kėdainių žydų senąsias kapines geriausia pasiekti automobiliu per J. Basanavičiaus ir Lakštingalų gatvę. Kapines sudaro trys dalys, išsidėsčiusios Lakštingalų ir A. Kanapinsko gatvėse. Pirmąją dalį juosia tvorelė su gyvatvore, o viduryje stovi atminimo paminklas. Antkapių nėra išlikusių. Manoma, kad šioje kapinių dalyje laidota nuo pat XVII a., tačiau per karą jos buvo sunaikintos.
Antrojoje kapinių dalyje nėra ne tik antkapių, bet ir jokios atminimo lentos.
Pavažiavus šiek tiek toliau Lakštingalų gatve sankryžoje su A. Kanapinsko gatve plyti trečioji – didžiausia – žydų senųjų kapinių dalis su keliais šimtais antkapių. Seniausias antkapis datuojamas 1860 m., vėliausias – 1941 m. Šiose kapinėse laidoti Kėdainių ir aplinkinių vietovių žydai, yra daug žymių rabinų kapų. Čia palaidotas ir Vilniaus Gaono giminaitis, jo antkapis išlikęs iki šių dienų.
HOLOKAUSTO VIETOS KĖDAINIUOSE
Paskutinės lankytinos vietos Kėdainiuose – masinių žudynių vietos. Pirmąją, esančią miške prie Daukšių, pasieksime važiuodami Dotnuvos link sekdami rodyklėmis (koordinatės: 55.299083, 23.960350). Čia 2011 metais buvo įrengtas memorialas su nužudytųjų pavardėmis. Jų 1941 metų rugpjūčio 28 dieną buvo sušaudyta 2076. Mintimis pabuvę su žuvusiaisiais, palikę atminimo akmenėlį, paskaitę jų vardus keliaukime į paskutinę maršruto vietą.
Tuo pačiu keliu grįžę į miestą susirandame Jubiliejaus gatvę (už geležinkelio stoties, Babėnuose) – ten ties sankryža su Draugystės gatve stovi atminimo paminklas. Čia 1941 m. liepos 23 dieną buvo nužudyti 95 žydai ir apie 30 kitų tautybių žmonių.
Kaip ir kiti mūsų maršrutai, šios ekskursijos pabaiga – persisunkusi liūdesiu, skausmu ir beprasmybės jausmu. Tikimės, kad pasakodami, rodydami ir vedžiodami išnykusios bendruomenės pėdsakais ne tik atliksime pareigą prieš savo bendrapiliečius, bet ir šiek tiek įprasminsime jų žūtį. Mes prisimename!
Šaltinių sąrašas:
- Juknevičius, Algirdas. Senieji Kėdainiai istorija ir įdomybės. – Kėdainiai: Inter Se, 2017. 111-121 p.
- Žirgulis, Rimantas „Kėdainių žydų bendruomenė ir jos paveldas“. Straipsnis leidinyje „Žydų kultūros paveldas Lietuvoje“ (sud. Alfredas Jomantas). – Vilnius: Savastis, 2005. 179-188 p.
- Straipsnis apie Kėdainių žydus iš www.zydai.lt (nuoroda nebeaktyvi).
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projektą iš dalies finansuoja: Kultūros paveldo departamentas
