Prieš septynerius metus Šiauliuose gyveno du žmonės. Vienas pietiniame rajone, kitas prie „kuršėnkelio“. Abu buvo čia atvykę iš kitų miestų ir ilgėliau pasilikti neplanavo. Tik 2012 metų spalį jie pirmą kartą susitiko. Pasisveikino prie amfiteatro, praėję bulvaru pasiėmė kavos ir žinoma aplankė geležinę lapę. Ir neaišku kas nutiko pirmiau, jie išprotėjo vienas dėl kito ar išprotėjo kartu. ? Šiandien vis dar pakviečiame vienas kitą į pasimatymą. Einame pasivaikščioti ankstyvą žiemos rytą spaudžiant -20 „šaltukui“. Sugalvojame užsukti į traukinių stotį ir važiuoti į bet kurį miestą į kurį važiuoja artimiausias traukinys! Rengiame žiemos piknikus prie ežero ar miške. Važiuodami mašinoje dainuojame senas dainas (tiksliau baisiai nusidainuojame). „Yra žmonių, kurie galvoja, kad kažkur yra geriau, nei čia. yra, kurie galvoja, kad kada nors bus geriau, nei dabar. Ir yra žmonės, kuriems gera čia ir dabar, kol kiti galvoja.“ ? Pradžioje neturėjome nieko, tik vienas kitą. Šiandien čia turime savo namus, mėgiamus darbus ir nėra jokių minčių palikti Šiaulius. Mes daug kalbamės. Daug dirbam ir dar daugiau svajojam. Laimingai meilei reikia pastangų ir tik mes patys galime gyvenimą paversti smagiu nuotykiu! Mūsų nuotykis tęsiasi Šiauliuose. ?
