Visata kupina paslapčių, todėl kai kurie atradimai net ir pažangiausiems mokslininkams kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Ir, nors technologijos nuolat tobulėja, kai kurie kosmoso atradimai lieka tokie paslaptingi, kad verčia mokslininkus ieškoti naujų teorijų jiems paaiškinti.
Ar egzistuoja Devintoji planeta?
Toli už Neptūno orbitos, Saulės sistemą supančiame ledinių objektų žiede, gali judėti paslaptingas, masyvus subjektas. Šį regioną tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad daugiau nei tuzino uolinių objektų orbitos subtiliai kinta, tarsi būtų traukiamos milžiniškos nematomos planetos – teorinio objekto, žinomo kaip Devintoji planeta, gravitacijos.
Manoma, kad šis pasislėpęs subjektas yra nuo penkių iki dešimties kartų masyvesnis už Žemę ir vieną kartą apskrieja aplink Saulę per 10 000 metų. Tačiau, be keistų „vingių“ artimiausių objektų orbitose, vis dar nėra jokių konkrečių įrodymų, kad Devintoji planeta egzistuoja. Jei ji ten ir yra, lėtai skriedama daugiau nei 500 kartų toliau nuo Saulės nei Žemė, paslaptingasis subjektas yra pernelyg neryškus, kad jį būtų galima aptikti dabartiniais teleskopais.
Toli už Neptūno orbitos, paslaptingas, masyvus objektas gali judėti per ledinių kūnų žiedą, supantį mūsų Saulės sistemą. Mokslininkai, tyrinėjantys šį regioną, pastebėjo, kad daugiau nei tuzino uolinių objektų orbitos keičiasi nežymiai, tarsi jas veiktų milžiniškos, nematomos planetos gravitacija – teorinio objekto, vadinamo Devintąja planeta.
Vis dėlto, statomas Vera C. Rubino observatorijos teleskopas Čilėje, kuris per dešimtmetį sukurs naktinio dangaus laiko tėkmės vaizdo įrašą, turėtų padėti rasti daugiau įrodymų apie šį sunkiai subjektą pasaulį, galbūt patvirtindamas arba paneigdamas jo egzistavimą kartą ir visiems laikams.
Jameso Webbo teleskopo JUMBO
Juodosios skylės nėra vienintelės kosminės pabėgėlės. Mokslininkai taip pat aptiko ir klajojančias planetas. 2023 m. Jameso Webbo kosminismteleskopas (JWST) Oriono ūke aptiko daugiau nei 500 laisvai skriejančių planetų pabėgėlių. Maždaug 80 iš jų buvo pastebėtos besisukančios viena aplink kitą dvinarėmis poromis, tai reiškinys, kurio mokslininkai dar negali paaiškinti. Kadangi šios klajojantys planetos yra panašaus dydžio kaip Jupiteris, mokslininkai juos pavadino „Jupiterio masės dvinariais objektais“ (angl. Jupiter-mass binary objects) arba trumpai – JUMBO.
NASA skaičiavimais, mūsų galaktikoje gali būti trilijonai tokių klajojančių planetų, daugelis jų buvo išstumtos iš orbitų chaotiškais pirmykščiais žvaigždžių sistemų formavimosi laikais. Tačiau dabartiniai modeliai nesugeba paaiškinti JUMBO egzistavimo. Viena teorija teigia, kad šie keisti objektai galėjo susiformuoti tiesiogiai iš besitraukiančių dujų ir dulkių debesų tarpžvaigždinėje erdvėje, tai tarsi sumažinta žvaigždžių formavimosi versija. O kita hipotezė teigia, kad pro šalį skriejanti žvaigždė galėjo išstumti šiuos objektus iš orbitos, tačiau modeliai rodo, kad ši versija yra mažai tikėtina.
„Bėganti juodoji skylė“
2023 m. balandį astronomai pranešė aptikę dar niekada nematytą reiškinį: „bėgančią“ juodąją skylę, kuri nesusijusi su jokia galaktika ir skrieja erdve 4500 kartų didesniu nei garso greičiu, o už jos driekiasi milžiniškas žvaigždžių pėdsakas.
Manoma, kad ši juodoji skylė yra 20 milijonų kartų masyvesnė už Žemės Saulę, o jos švytinti uodega gali siekti daugiau nei 200 000 šviesmečių ilgio (apie du kartus didesnė nei Paukščių Tako skersmuo). Atlikus stebėjimus Kecko teleskopu Havajuose, nustatyta, kad vienas šio žvaigždžių pėdsako galas, atrodo, yra susijęs su tolima nykštukine galaktika, iš kurios laisvai besiveržianti juodoji skylė galėjo būti astronomiškai išmesta.
Juodieji bedugnės paprastai formuojasi didžiųjų galaktikų, tokių kaip mūsų Paukščių Takas, centruose, įtvirtindami aplink save dujų, dulkių ir žvaigždžių sistemas. Tad kaip viena iš šių kosminių milžinių gali paprasčiausiai pabėgti? Pasak tyrimo autorių, gali būti, kad juodoji skylė kadaise skriejo aplink antrą juodąją skylę, sudarydama retą dvinarę jungtį, tada, kai galaktikų susijungimo metu į sistemą buvo įtraukta trečioji juodoji skylė, dėl chaotiškos gravitacinės sąveikos viena juodoji skylė išskrido į laukinę juodąją erdvę. Jei tai bus patvirtinta tolesniais tyrimais, tai bus pirmas įrodymas, kad juodosios skylės gali pabėgti iš savo galaktikų.
Fermi burbulai
Mūsų galaktikos centre esanti juodoji skylė artimiausiu metu niekur nedings, tačiau netolimoje praeityje ji elgėsi netikėtai. Astronomai gali matyti masyvių ir energingų mūsų juodosios skylės išsiveržimų įrodymus: virš mūsų galaktikos stūkso du gargantiuaniškų burbulų rinkiniai, vadinami Fermio burbulais ir eROSITA burbulais. Šie persidengiantys energijos pliūpsniai, tarsi milžiniškas smėlio laikrodis, driekiasi ties Paukščių tako centru ir tęsiasi maždaug 25 000 šviesmečių virš ir po mūsų centrine juodąja skyle. Išmatuoti kartu, šie burbulai užima maždaug pusę pačios galaktikos pločio.
Nepaisant jų nepaprasto dydžio, danguje jų nepamatysite. Fermio burbulus, pripildytus greitai judančių dalelių, dar vadinamų kosminiais spinduliais, galima pastebėti tik gama spindulius fiksuojančiais teleskopais, o eROSITA burbulus, pripildytus itin karštų dujų, galima pamatyti tik rentgeno spinduliuose.
Astronomai tiksliai nežino, kaip susiformavo šie burbulai, tačiau 2022 m. atliktame tyrime teigiama, kad jie atsirado dėl gargantiuaniško juodosios skylės sprogimo, kuris truko daugiau nei 100 000 metų, prasidėjusio maždaug prieš 2,6 mln. metų, kai į mūsų juodosios skylės nasrus plūstelėjo didžiuliai medžiagos kiekiai. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, tai reikštų, kad mūsų juodoji skylė buvo aktyvi daug seniau, nei anksčiau manyta.
Didysis klausimas
Tyrinėdamas keistą žvaigždžių šviesos dėmę, žinomą kaip Herbig-Haro 46/47, JWST pastebėjo kažką dar paslaptingesnio tolimame savo vaizdo fone – giluminį karštų dujų pliūpsnį, primenantį klausiamąjį ženklą, klaustuką.
Tiksliai neaišku, kas tai per objektas ir kaip toli jis yra, tačiau jo rausva spalva JWST vaizduose leidžia manyti, kad šis objektas yra itin senas, o jo šviesa, įveikdama didžiulius kosminius atstumus ir pasiekdama mus, išsitempia į vis raudonesnius bangų ilgius.
Kad ir kas tai bebūtų, šis kosminis klaustuko ženklas yra tik viena iš daugelio mįslių, kurias siekia įminti novatoriški JWST stebėjimai.
Autorė Germantė Gedvilė
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.
