Praeitis, vis dar netapusi istorija, – taip būtų galima pasakyti apie ką tik pasirodžiusį Vilniuje gimusio litvakų dailininko Samuelio Bako meno albumą „Gydantys simboliai“. Patyręs geto siaubą, gyvenęs Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 1993-iųjų apsistojęs JAV – dailininkas tebejaučia glaudų ryšį su gimtuoju miestu, skelbia Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pranešimas žiniasklaidai.
Tai pirmoji knyga lietuvių kalba, pristatanti Vilniaus garbės piliečio kūrybą. Samuelis Bakas (g. 1933) Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui yra padovanojęs per 400 savo darbų, jų pagrindu 2017 metais įkurtas Samuelio Bako muziejus. Ši kolekcija ir pristatoma ilgai lauktoje knygoje.
„Leidinį skiriu Samueliui Bakui, vykdančiam savo misiją liudyti Holokaustą meno kalba, – kad rinktumės šviesą ir ištiestume pagalbos ranką tiems, kam jos reikia dabar“, – sako knygos sudarytoja, Samuelio Bako muziejaus vyriausioji kuratorė menotyrininkė Ieva Šadzevičienė.
Anot jos, dailininko kūrybos kalba universali – ir tai yra jo sėkmės paslaptis. „Jis vienas tų menininkų, kuriems pavyksta pagauti bendražmogiškų patirčių būsenas ir jas paversti tiesiogiai žiūrovui kalbančiais vaizdais. Bako kūryba radosi iš jo išgyvenimo stebuklo, ji skleidžia humanizmo idėjas. Neleisdamas pamiršti skausmingos praeities, jis veda išgijimo link, naudodamas simbolių ir alegorijų kalbą skatina mąstyti apie dabarties pasirinkimus“, – teigia pagrindinio knygos straipsnio „Gydantys simboliai“ autorė.
Naujoji knyga atveriama Samuelio Bako pratarme „Vilnius, Vilna ir aš…“, leidinyje publikuojami dailės istorikių Laimos Laučkaitės, Vilmos Gradinskaitės, istoriko edukologo Marko Celinscako iš Nebraskos universiteto Omahoje tekstai, meno galerijos Pucker Gallery (JAV) savininko ir Samuelio Bako bičiulio Bernie Puckerio sveikinimo žodis. Knygą recenzavo dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, leidinį apipavidalino ir parengė spaudai Jokūbas Jacovskis (leidykla „Interse“), rėmė LR Kultūros ministerija.
Gausiai iliustruotame meno albume pateikiami Samuelio Bako kūrybos simbolių aprašymai, paaiškinami kai kurių paveikslų siužetai. Juos leidinio sudarytoja aptarė su dailininku per nuotolinius vaizdo pokalbius. Tad galima drąsiai teigti, kad Samuelis Bakas yra knygos bendraautoris ir įkvėpėjas.
„Bitter gelechter“
Vasario 13 d. 18 val. Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10) rengiamas albumo pristatymas visuomenei, vakare dalyvaus tekstų autoriai, nuotoliniu ryšiu iš Vestono (Masačusetso valstija) į susirinkusius kreipsis pats dailininkas. Pokalbį moderuos istorikas Nerijus Šepetys.
Šis mokslininkas, be kitų, rėmėsi ir Samuelio Bako atsiminimais rašydamas knygą „Holokausto postsekuliarumas: tarp kritikos ir supratimo“ (2023). Joje aptariama ir Hannah`os Arendt iškelta blogio banalumo teorija, padariusi įtaką dailininko kūrybinei raiškai.
Anot Ievos Šadzevičienės, 1964 metais Venecijos bienalėje sužibo amerikiečio Roberto Rauchenbergo žvaigždė ir popartas tapo visuotinai pripažinta meno srove. Ji kilo kaip priešprieša abstrakčiosioms kryptims, šiuo stiliumi kūrę dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš masinės kultūros, nevengė ironijos elementų.
Tuo metu ieškojęs savojo braižo Bakas suprato, kur link ves jo kūryba: juk ironija, „bitter gelechter“ (jid. juodasis humoras) – neatsiejama jo gyvenimo dalis. „Vaikystėje dailininko mama ir teta Jeta juokdavosi iki ašarų iš siaubingų gyvenimo situacijų ir tai padėjo joms dvasiškai nepalūžti“, – pasakoja Ieva Šadzevičienė.
Bakui nebuvo svetimas supratimas, kas yra banalumas, tačiau pati sąvoka atrodė miglota. Vis dėlto gretindamas savąjį suvokimą su Arendt „blogio banalumo“ koncepcija, kad radikalus blogis gali klestėti ir būti palaikomas visiškų vidutinybių, dailininkas, jo paties žodžiais tariant, pagaliau galėjo „pažvelgti Holokaustui tiesiai į akis ir atidengti jo mirtiną absurdiškumą“. Samuelis Bakas atrado savąją kryptį – alegoriniais vaizdais liudyti vaikystės patirtis dabarties auditorijoms. „Siurrealistiniai vaizdai virto alegorinėmis kompozicijomis, atveriančiomis beribį kūrybinį potencialą“, – teigia Ieva Šadzevičienė.
Geto vunderkindas
Pirmoji Samuelio piešinių paroda įvyko Vilniaus gete, tada jis buvo vos devynerių. Ją surengė garsūs rašytojai Avramas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į berniuko talentą. Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis. Dovana berniukui įteikta tikintis, kad jis knygoje galės įamžinti geto kasdienybę.
Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Benediktinių vienuolyne Vilniuje. Samuelio tėvą naciai sušaudė Paneriuose, kai iki geto išvadavimo buvo likusios suskaitytos dienos.
Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Becalelio meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Nacionalinę aukštąją dailės mokyklą, 1959 metais persikėlė gyventi į Romą.
Per trisdešimt metų dailininkas gyveno Savijone (Izraelis), Niujorke, Paryžiuje, Lozanoje, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol. 2017 metais Samuelis Bakas paskelbtas penkioliktuoju Vilniaus miesto garbės piliečiu, tada buvo atidarytas ir Samuelio Bako muziejus.
