Seniai mokslininkus kamavęs klausimas, kaip plėšrūs vilkai tapo ištikimais namų kompanionais, pagaliau sulaukė netikėto atsakymo. Naujausi tyrimai rodo stebėtinai paprastą motyvaciją: vilkai galimai prisijaukino save patys, nes norėjo patikimo maisto šaltinio.
Revoliucinis tyrimas, paskelbtas žurnale „Proceedings of the Royal Society B”, pateikia įtikinamų statistinių įrodymų, patvirtinančių savarankiškos domestikacijos teoriją ir meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms, kad tik žmogaus vykdyta atranka pavertė vilkus šunimis. Pasak mokslininkų, meilė lengvai prieinamam maistui galėjo būti pagrindinė jėga, pavertusi laukinius plėšrūnus mūsų ištikimais draugais.
Dviejų etapų domestikacijos procesas
Archeologiniai ir genetiniai įrodymai rodo, kad šunų domestikacija vyko dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas, trukęs maždaug nuo 30 000 iki 15 000 metų prieš mūsų erą, matė laukinius vilkus evoliucionuojant į ankstyvuosius šunis. Antrasis etapas, nuo 15 000 metų iki dabar, apėmė žmonių vykdomą selektyvų šių ankstyvųjų šunų veisimą į įvairias veisles, kurias pažįstame šiandien.
Nors antrasis etapas aiškiai apėmė tikslingą žmogaus atranką, pirmasis etapas išliko paslaptingesnis. Kaip vilkai pradėjo savo transformaciją į šunis be apgalvoto žmogaus įsikišimo?

Savarankiškos domestikacijos hipotezė
Savarankiškos domestikacijos teorija teigia, kad vilkai patys inicijavo procesą, pasirinkdami būti šalia žmonių gyvenviečių dėl maisto likučių. Laikui bėgant, šie drąsesni vilkai priprato prie žmonių artumo ir pradėjo teikti pirmenybę patikimam maisto tiekimui, o ne neprognozuojamiems šaltiniams laukinėje gamtoje.
Kritikai ilgai abejojo šia teorija, teigdami, kad natūrali atranka negalėjo veikti pakankamai greitai, kad per tūkstančius metų paverstų laukinius vilkus naminiais šunimis – be žmonių vykdomo selektyvaus veisimo, pagreitinančio procesą.
Naujas statistinis modelis
Naujajame tyrime mokslininkai sukūrė statistinį modelį, atsižvelgiantį į potencialias šunų domestikacijos chronologijas ir suteikiantį kompiuterizuotiems gyvūnams galimybę pasirinkti savo gyvenimo būdą ir partnerius.
Modelis parodė, kad per 15 000 metų natūrali atranka iš tiesų galėjo sukelti šunų savarankišką domestikaciją, tačiau tam reikėjo dviejų sąlygų: vilkai turėjo pasirinkti likti šalia žmonių, kad galėtų maitintis maisto likučiais, ir jie turėjo rinktis partnerius su panašiu temperamentu.
„Kai patelės rinkosi partnerius, jos taip pat turėjo rinktis patinus, turinčius panašų jaukumą kaip jos pačios,“ – teigė tyrimo bendraautorius. „Taigi, jei abu šie procesai vyksta, tada savarankiškos domestikacijos hipotezė gali įveikti laiko apribojimo kritiką.“
Paralelės su kačių evoliucija
Panašus procesas, manoma, vyko ir su kačių domestikacija. Tyrimai rodo, kad naminių kačių protėviai praleido laiką šalia žemdirbystės bendruomenių maždaug prieš 10 000 metų, prieš įsitvirtindami abipusiai naudinguose santykiuose – jie medžiojo ir valgė graužikus mainais už maistą.

Platesnis domestikacijos supratimas
Šunys yra pirmieji prijaukinti gyvūnai, todėl jų evoliucijos studijavimas gali padėti mokslininkams geriau suprasti, kaip domestikacija gali veikti kitas rūšis. Kadangi šunų domestikacijos procesas buvo glaudžiai susijęs su ankstyvųjų žmonių visuomenių vystymusi – šunys ganė galvijus ankstyvosiose žmonių gyvenvietėse ir migravo su ankstyvaisiais žmonėmis į Ameriką – jo chronologijos supratimas gali nušviesti mūsų istoriją ir tai, kaip mes patys evoliucionavome komunikuoti ir formuoti ryšius su šunimis.
Nors modelis tiksliai nerodo, kaip vilkai tapo naminiais šunimis, rezultatai rodo, kad savarankiška domestikacija yra įmanoma. Ši teorija primena mums, kad kartais evoliucija vyksta ne tik dėl aplinkos pokyčių, bet ir dėl pačių gyvūnų sprendimų – šiuo atveju, pasirinkimo sekti paskui maistą iki pat mūsų namų slenksčio.
Kitą kartą, kai žiūrėsite į savo šunį maldaujantį stalo likučių, pagalvokite – galbūt būtent šis elgesys prieš dešimtis tūkstančių metų pradėjo ilgą kelionę nuo nepriklausomo vilko iki ištikimo augintinio, kuris šiandien miega ant jūsų sofos.
Geriausi šeimos draugai: draugiškiausios šunų veislės jūsų namams